priklausomýbė, sveikatos sutrikimas – malonumą ir pasitenkinimą sukeliantis liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą daug kartų. Priklausomybė nekyla staiga, prasideda nuo žmogaus teigiamos nuostatos dėl vartojimo, eksperimentavimo, vėliau veiksmai tampa reguliarūs, dar vėliau intensyvūs, kol galiausiai išsivysto psichikos (tokie veiksmai tampa gyvenimo būdu, užvaldo žmogaus mintis, jausmus, veiklą ir žmogus nebegali grįžti į normalią būseną) ir fizinė (veiksmai tampa būtini organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyrai palaikyti, pasireiškia psichikos ir fiziniais sutrikimai, pakinta organizmo funkcijos) priklausomybė. Atsiranda asmenybės pokyčių (priklausomam asmeniui būdinga savotiškas mąstymas ir jausmai, diskomforto jausmas skatina veikti, keičiasi logika, visuomet randamas pasiteisinimas), gyvensenos pasikeitimų (elgesys tampa vis labiau nekontroliuojamas, meluojama, kaltinami kiti), gyvenimo praradimo jausmas (žmogus pats sau susikuria aplinkybes, kuriomis jaučia skausmą, baimę, vienišumą, pyktį, kad galėtų juos numalšinti piktnaudžiaudamas). Manoma, kad su priklausomybe susiję biologiniai (genetinis polinkis į tam tikrą priklausomybę, tai yra priklausomybės vystymasis priklauso nuo biologinės organizmo tolerancijos kuriai nors medžiagai; dėl genetiškai determinuotų medžiagų apytakos ypatumų tam tikros etninės grupės yra labiau pažeidžiamos), psichologiniai (noras pakelti nuotaiką, sumažinti įtampą, dėl to ugdomas problemų vengiantis sprendimo stilius) ir socialiniai (bendraamžių ir tėvų įtaka, reklama, kultūros tradicijos, narkotinių medžiagų prieinamumas) veiksniai.
Biheivioristinėje teorijoje (biheiviorizmas) priklausomybė yra išmokimo rezultatas. Priklausomybę sukelia kelių formų sąlygojimas: operantinis (priklausomybė teikia pasitenkinimą ir nėra baudžiama), klasikinis (tuo metu, kai atliekamas tam tikras veiksmas, esantys objektai gali veikti kaip sąlygojimo stimulas ir tapti malonumo atlikti tam tikrą veiklą rezultatu, pvz., švirkščiamosios adatos arba žmogaus, kuris duodavo narkotikų, vaizdas nuramina žmones, priklausančius nuo narkotikų). Transakcinė analizė teigia, kad priklausomybė yra tam tikro elgesio sąsaja su emocinės būsenos pokyčiu, tai yra kai piktnaudžiavimas tam tikromis medžiagomis sukelia nuotaikos pakitimus, pagerina savijautą, palengvina gyvenimą. Žmonės, sergantys priklausomybės ligomis, formuoja emocinius santykius su objektu ar įvykiu, kad pasiektų trokštamą nuotaikos pasikeitimą, ir tai tampa jų pagrindiniais emociniais santykiais. Egzistencinės psichoterapijos atstovai priklausomybę nelaiko liga, ją apibūdina kaip sutrikimą, kurio atsiradimą lėmė paties žmogaus piktnaudžiaujamas elgesys. Egzistencialistų teigimu, nors žmogus turi laisvę rinktis, jo pasirinkimą nulemia aplinka. Aplinkos įvairūs veiksniai praplečia asmens galimybę klysti. Pagal kognityvinę teoriją (kognityvinė psichologija), priklausomybės priežastis gali būti: mąstymo sutrikimas (klaidingos interpretacijos ir tikrovės neatitinkančios mintys svyruoja nuo vos pastebimo realybės neatitikimo iki tikrovės neatitinkančių kliedesių), nelogiškas žmogaus mąstymo procesas (minčių nukrypimas nuo tikrovės neretai sutampa su nelogiškomis išvadomis, savęs, savo patyrimo apibendrinimais). Psichoanalizės požiūriu priklausomybė susiklosto oralinėje stadijoje ir kyla iš vaikystėje neišspręstų esminių vidinių konfliktų, tai yra šie žmonės vaikystėje negavo pakankamai oralinio pasitenkinimo ir suaugę nepasitiki savimi, yra pasyvūs ir priklausomi. Manoma, kad išsprendus esminį konfliktą vartojimo modelis savaime nyksta ir jį pakeičia brandesni pasitenkinimo būdai.
Yra kelios psichoanalizės priklausomybės teorijos. Pagal prieraišumo teoriją, žmonės, kuriems trūko tėvų prieraišumo, yra nervingesni, jaučiasi nesaugūs bendraudami ir turi problemų kurdami santykius, emociškai neprisiriša ir neįsipareigoja kitiems. Tokie žmonės tampa priklausomi norėdami išsilaisvinti nuo nerimo, nesaugumo arba depresijos. Traumos teorijos šalininkai teigia, kad po tam tikros traumos, ypač seksualinės, pasireiškia potrauminiai sutrikimai ir priklausomybė, todėl žmogus atsiskiria, kad susitvarkytų su traumos prisiminimais ir išvengtų panašių situacijų. Tokiam atsiskyrusiam asmeniui priklausomybė gali sukurti saugumo, kontrolės jausmą. Impulsų teorijoje pirmą kartą sekso kaip priklausomybės sąvoką pasiūlė austrų psichologas ir psichoanalitikas S. Freudas. Jis teigė, kad masturbacija yra pirminė priklausomybė, o kitos priklausomybės, pvz., nuo alkoholio, narkotikų, tabako, azartinių lošimų ir kita, atsiranda gyvenime kaip pakaitalai. Objektų santykių teorijoje priklausomybė suprantama kaip negebėjimas atskirti savęs nuo kitų objektų ar žmonių. Būdamas vienas žmogus patiria depresiją ir intensyvų nerimo jausmą, todėl kiti žmonės egzistuoja kaip laikini objektai, kad išoriškai sureguliuotų vidinį emocinį komforto poreikį. Siekiama laikinų santykių su kitu asmeniu, kuris galėtų padėti stabilizuoti vidinį pasaulį ir sureguliuoti netoleruojamą nerimą ar depresiją.
Įvairios priklausomybės (nuo alkoholio, narkotikų, kompiuterio, lošimo, lytinių santykių, maisto ir kita) yra gana paplitusios. Manoma, kad priklauosmybė turi apie 9,5 % žmonių, labiausiai paplitęs alkoholio vartojimas (būdingas 7,4 % žmonių). Narkotines medžiagas daugiausia vartoja paaugliai ir jauni suaugusieji (vyrai dažniau nei moterys). Žmogus dažniausia neigia savo priklausomybę. Norėdamas išgyti žmogus pats turi pripažinti savo priklausomybę, turėti motyvacijos ieškoti pagalbos. Gydant taikoma vaistų intervencijos, psichoanalizės metodai, psichoterapija. Vykdomos žalos mažinimo programos, kuriomis siekiama ne iš karto nutraukti vartojimą, bet mažinti su juo susijusius neigiamus padarinius (pvz., Lietuvoje nuo 1995 pradėta metadono programa, tai yra pakaitinis gydymas, nuo 1997 veikia mobilus švirkštų adatų keitimo punktas Mėlynasis autobusiukas).