prncas (lot. princeps – pirmasis, svarbiausias), kai kurių monarchų ir tiesioginių monarcho palikuonių titulas. Kartais suteikiamas ir kitiems monarcho giminės nariams.
Kilo iš senovės Romos tradicijos taip vadinti senate konsului pakvietus svarstomu klausimu pirmuoju kalbantį senatorių (lotynų kalba princeps senatus). Pirmuoju senatoriumi (princepsu) titulavosi ir pirmasis Romos imperatorius Oktavianas Augustas. Viduriniais amžiais (iki 13 amžiaus) lotyniškuose tekstuose princais (lotynų kalba princeps) vadinti visi savarankiški ar pusiau savarankiški žemesnio nei imperatoriaus ar karaliaus rango valdovai, kurių teisės į valdomą teritoriją buvo alodinės (alodas). Vėlesniais laikais titulo vartojimas įvairiose šalyse skyrėsi. 10–12 amžiuje Vokietijoje atsirado princų (vokiečių kalba Fürsten) luomas, jam priklausė visi Šventosios Romos imperatoriui tiesiogiai pavaldūs teritorijų valdovai (kunigaikščiai, markgrafai, arkivyskupai, vyskupai, kai kurie abatai ir religinių ordinų vadovai). Germanų kraštuose nuo 18 amžiaus plintant pirmagimystės teisei, atsirado poreikis atskirti tuos valdančiosios dinastijos narius, kurių teisės į sostą buvo pirmesnės. Šiuo laikotarpiu Vokietijos valstybių monarchus pradėta vadinti Fürst, jaunesniuosius jų šeimos narius, arba valdančiosios dinastijos žemesnės atšakos narius – princais (vokiečių kalba Prinz, pavyzdžiui, kronprincas – karūnos paveldėtojas, erbprincas – kurfiursto įpėdinis). Princo titulą įprasta vartoti prieš krikščioniškąjį vardą, pavyzdžiui, princas Eugenijus Savojietis. Prancūzijoje titulas oficialiai vartotas nuo 16 amžiaus, pradėjus valdyti Burbonams. Karališkaisiais princais arba princesėmis (prancūzų kalba princes du sang) vadinti Burbonų dinastijos nariai, žemesnio rango princais (prancūzų kalba princes étrangers) – kitas šalis valdančių ar valdžiusių dinastijų nariai, apsigyvenę Prancūzijoje, arba nedidelių teritorijų, pavyzdžiui, Monako, valdovai, tradiciškai vadinti princais. Prancūzijoje, kitaip nei Vokietijoje, princo titulas žymėjo aukštesnį nei kunigaikščio rangą. Anglijoje princo titulas, žymintis rangą, atsirado karaliui Eduardui I 1301 suteikus Velso princo titulą sosto įpėdiniui Eduardui. Vėliau titulas dažniausiai vartotas ne žymėti konkretų rangą, bet aplamai nusakyti priklausomybę perų sluoksniui (pavyzdžiui, Škotijos karalienė Marija dažnai save titulavo laisvąja princese). Nuo 1917 Didžiojoje Britanijoje princais vadinami tik valdančio monarcho vaikai ir jų vaikai, ir kaip išimtis – Velso princo vyriausiojo sūnaus vyriausiasis gyvas sūnus. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje, Portugalijoje, princo rangą taip pat turėjo sosto įpėdiniai (dar infantas) ir kai kurių svarbesnių teritorijų valdytojai. Šie verčiant į lietuvių kalbą dažnai klaidingai tituluojami kunigaikščiais.