principãtas (lot. principatus < princeps – pirmasis), monarchijos forma senovės Romoje (27 pr. Kr.–284 po Kr.).
Principato sistema, turinti pagrindinių monarchijos bruožų (vienvaldystė, valdžios paveldimumas), pradėjo klostytis valdant imperatoriui Augustui (27 pr. Kr.–14 po Kr.). Imperatoriai, sutelkę civilinę (buvo liaudies tribūnai iki gyvos galvos) ir karinę valdžią, faktiškai buvo vienvaldžiai, bet formaliai buvo laikomi tik princepsais. Respublikos institucijų – Senato, komicijų, magistratūrų (išskyrus cenzorių) – politinė reikšmė dėl imperatorių princepsų kišimosi (reguliavo jų rinkimus ir veiklą) sumenko. Tikroji valdžia atiteko imperatorių sukurtam biurokratijos aparatui.
Nuo Antoninų dinastijos (valdė 138–180 po Kr.) laikų tapo įprasta, kad princepsas paskirdavo savo paveldėtoju politinę karjerą padariusį žmogų, paprastai – vieną savo karvedžių. Manoma, valdžios paveldėjimas, pagrįstas karine valdžia, sužlugdė principato sistemą. Ją pakeitė dominatas; princepso titulas buvo pakeistas titulu dominus (lotynų kalba viešpats, valdovas).
-princepsas