pripažinimas

pripažinmas, tarptautinėje teisėje – specialus teisės aktas, kuriuo viena valstybė ar valstybių grupė pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusako santykių su ja pobūdį ir mastą. Pripažinimas yra kelių formų: de facto (pasirašomos sutartys, užmezgami daugiausia konsuliniai santykiai, bet dar nėra aukščiausio lygio santykių), de jure (visiškas pripažinimas, po kurio užmezgami aukščiausio lygio diplomatiniai santykiai) ir ad hoc, arba faktinis (pripažinimas nėra oficialus ir aiškėja dažniausiai iš epizodinių santykių su naująja valstybe tam tikru klausimu, pavyzdžiui, fragmentiškai vedamos tarpvalstybinės derybos, pasirašomi susitarimai ir kita). Pripažinimo teisinių padarinių, kaip ir paties pripažinimo, negalima atšaukti. Skiriamos pripažinimo teorijos: konstitucinė (valstybė arba vyriausybė teisiškai neegzistuoja, kol jos nepripažįsta valstybių tarptautinė bendrija) ir deklaracinė (valstybės arba vyriausybės susikūrimas yra paprastas faktas, pripažinimas jį konstatuoja, valstybė laikoma susikūrusia, kai turi visus valstybingumo požymius). Pagal Montevidėjo konvenciją Dėl valstybių teisių ir principų (1933) valstybių pripažinimo pagrindiniai kriterijai yra nuolatiniai gyventojai, apibrėžta teritorija, vyriausybė, gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis. Kai kurie mokslininkai skiria šiuos pripažinimo kriterijus: realaus suvereno pirmas pripažinimas, gyventojų plačiai remiamos civilinės valdžios funkcionavimas, valstybės gebėjimas kontroliuoti teritoriją, valstybės gebėjimas vykdyti tarptautinius įsipareigojimus.