pripažinimas

pripažinmas, tarptautinėje teisėje – teisės aktas, kuriuo pripažįstama kurios nors šalies vyriausybė. Tarptautinėje teisėje naujos vyriausybės pripažinimo pagrindinis kriterijus – veiksminga valstybės teritorijos ir gyventojų kontrolė. Jei nauja vyriausybė sukurta pasinaudojus užsienio intervencija, ji neturi būti pripažįstama. Visa kita yra valstybės vidaus teisės reikalas, tai yra valstybės yra laisvos pripažinti ar nepripažinti vyriausybę, atėjusią į valdžią antikonstituciniu būdu (įvykdžius perversmą, revoliuciją). Jungtinių Amerikos Valstijų politologas G. von Glahnas teigė, kad vyriausybės sprendimas dėl kitos valstybės kompetencijos yra pagrįstas atsakymais į tam tikrus objektyvius klausimus ir testus – jei nauja vyriausybė de facto vykdo savo šalies administracinio aparato kontrolę, nėra jokio pasipriešinimo jos valdžiai ir ji turi esminės visuomenės dalies palaikymą, galima teigti, kad ji kompetentinga veikti kaip savo valstybės atstovė ir jai turi būti suteiktas pripažinimas. 1907 priimta Tobaro doktrina nustatė, kad nekonstituciniu būdu sudaryta vyriausybė gali būti pripažinta tik po to, kai ją pripažins vietos gyventojai. 1930 Estrados doktrinoje teigiama, kad vyriausybės pasikeitimas valstybėje teisine prasme yra jos vidaus reikalas nepriklausomai nuo to, ar tai įvyko pagal nacionalinę konstituciją. 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje tarptautinėje praktikoje nebeakcentuojamas pripažinimas pasikeitus vyriausybėms – valstybės tokiais atvejais dažniausiai sprendžia, ar palaikyti diplomatinius santykius su naujomis vyriausybėmis.