pripratimas

pripratmas, elementariausia išmokimo forma – organizmo arba jo tam tikros dalies reakcijų mažėjimas ar išnykimas kartojant abiotinį (biologiškai nereikšmingą) stimulą (pvz., nereaguojama į triukšmą). Pripratimui būdingos visos išmokimo savybės, išskyrus tai, kad nesuvokiamas naujos elgsenos būdas, bet išmokstama nereaguoti į nereikšmingą arba tapusį nereikšmingu stimulą, todėl pripratimu dažnai dar vadinamas neigiamas išmokimas. Viena pripratimo rūšių yra orientacinio reflekso (reakcija į naują situaciją) ir sąlyginio reflekso slopinimas. Kartojamo dirgiklio keliamas organizmo orientacinis refleksas pamažu nuslopinamas, t. y. į dirgiklį nebekreipiama dėmesio. Šio reflekso išnykimas susijęs su vidiniu slopinimu, kuris iradijuodamas (iradiacija) smegenų žievę užslopina visas kitas jo zonas. Pripratimas skiriasi nuo nuovargio, nes pakeitus dirgiklį (ekstrastimulas), sutrikus stimuliacijos ritmui, padarius pertraukėlę reakciją galima vėl sužadinti, sustiprinti. Pripratimas padeda atsiriboti nuo nereikšmingų poveikių ir sutelkti sąmonę į reikšmingus, stimulams tapus įprastiems ir nesvarbiems galvos smegenų tinklinis darinys (reguliuoja smegenų aktyvumo lygį) juos blokuoja ir užkerta smegenų perkrovimo galimybę.