Prisciãnas (Priscianus), 5–6 a. romėnų gramatikas. Kilęs iš Cezarėjos. Dėstė Konstantinopolyje, parašė eiliuotą panegiriką imperatoriui Anastazijui, traktatų apie retoriką, Terencijaus komedijų metrus, graikų ir romėnų pinigus bei svorius, daiktavardį, įvardį ir veiksmažodį, kirčiavimą, Vergilijaus Eneidos kn. 12 pradžios analizę, išvertė į lotynų kalbą du senovės graikų autorių kūrinius. Didžiausio, 18 knygų sudarančio veikalo Gramatika (Institutio grammatica) medžiaga išdėstyta taip: garsai ir raidės (kn. 1), skiemenys ir žodžiai (kn. 2), laipsniavimas (kn. 3), vardažodžių vediniai (kn. 4), giminė ir skaičius (kn. 5), linksniai (kn. 6 ir 7), veiksmažodis (kn. 8, 9, 10), dalyvis (kn. 11), įvardis (kn. 12 ir 13), prielinksnis (kn. 14), prieveiksmis (kn. 15), jungtukai (kn. 16), sintaksė (kn. 17 ir 18). Priscianas naudojosi pirmtakų sen. graikų ir romėnų darbais, jų medžiagą susistemino, suformulavo taisykles, pateikė daugybę pavyzdžių. Prisciano pasiūlytus gramatikos principus, kategorijų pavadinimus ir terminus perėmė vidurinieji ir naujieji amžiai.
273