prisikėlimas

prisikėlimas (dailininkas G. Bellini. Kristaus prisikėlimas, aliejus, 1475–79, Berlyno valstybiniai muziejai)

prisikėlmas, krikščionybėje – dogma, skelbianti, kad Jėzus Kristus nukryžiuotas ir palaidotas trečiąją dieną prisikėlė iš mirusių. Apie prisikėlusį Kristų yra rašoma Naujajame Testamente; tikėjimas Jėzaus Kristaus prisikėlimu gyvuoja nuo pirmosios krikščionių bendruomenės susiformavimo.

Per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą yra išgelbėta visa žmonija, todėl teologijos pagrindinis tikslas yra suprasti ankstyvosios krikščionybės skelbimą apie Dievo veikimą, jo istorinį pagrindą ir įvairias kerigmos teologines interpretacijas apie prisikėlusį Jėzų Kristų. Visuotinio prisikėlimo iš mirusiųjų (1 Kor 15, 12–22) viltis remiasi tikėjimu Jėzaus Kristaus prisikėlimu, nes Jis – pradžia, mirusiųjų pirmagimis (1 Kol 1, 18; Apr 1, 5); prisikėlimas yra suvokiamas kaip istorinis ir eschatologinis įvykis. Šiame kontekste teologija sprendžia, kaip išlaikyti tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu, kuris įkūnija galutinį tobulumą ir teikia prasmę atskiro asmens ir visos žmonijos istorijai. Naujajame Testamente pirmiausia yra kalbama apie Jėzų, vėliau jis yra prisimenamas ir išpažįstamas kaip Kristus ir Viešpats. Prisikėlimo metodologinė analizė padeda suprasti Jėzaus asmenį, retrospektyviai pateikia jo pažinimą ir tikėjimo sklaidą.

prisikėlimas (dailininkas G. Bellini. Kristaus prisikėlimas, aliejus, 1475–79, Berlyno valstybiniai muziejai)

Ankstyvojoje Bažnyčioje egzistavo dvi viena kitą papildančios tradicijos: viena pabrėžė išganymo liudijimą, prasidėjusį su Kristaus prisikėlimu, kita – Jėzaus gyvenimo ir veiklos istoriją. Pirmoji yra glaudžiai susijusi su prisikėlimo faktu, o antroji formavosi istorinius įvykius susiejant su tikėjimu Kristaus prisikėlimu. Pagrindinė Evangelijos žinia yra įsikūnijusio Žodžio atėjimas, Kristaus gailestingumo darbai, jo gelbstinti mirtis ir išaukštinimas; tai pabrėžiama Petro pamoksle miniai (Apd 2, 14–36). Tikėjimas, kad Jėzus prisikėlė, yra gyvas ir yra Viešpats, negali kilti iš asmeniškos interpretacijos, nes supratimas, kuriuo rėmėsi apaštalų tikėjimas, kilo iš to, kas viršijo žmogaus galimybes, nes buvo susidurta su faktais – prisikėlusio Kristaus pasirodymais. Petrui apaštalai pirmiausia yra prisikėlusio Kristaus liudytojai (lot. martures; Apd 2, 32; 3, 15; 5, 32). Apd 4, 20 rašoma, kad negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję. Prisikėlusio Kristaus pasirodymų liudijimais siekiama perteikti įvykusius faktus, kaip nepaneigiamą tiesą. Pasakojimai apie prisikėlusio Kristaus pasirodymus yra gana neaiškūs, sudėtingi ir kontroversiški, nėra tikslių žodžių prisikėlimo įvykiui apibūdinti; tai sukėlė nemažai keblumų pirmajai krikščionių bendruomenei, bet ir praplėtė interpretacijos galimybes: sunku suvokti, ar prisikėlimas yra Jėzaus grįžimas į gyvenimą, ar jo dieviškasis gyvenimas. Apaštalai, kurie matė prisikėlusį Kristų, turėjo interpretuoti ir objektyviai, racionaliai paaiškinti įvykius, atsitikusius po jo mirties ir palaidojimo, bet buvo neįmanoma išvengti antgamtinių dalykų. Naujajame Testamente yra atskleistas apaštalų netikėjimas, abejonės, pamažu pereinančios į tikėjimą; jie įtikėjo, nes kalbėjosi su prisikėlusiu Kristumi, jis kvietė pasitikėti juo ir priekaištavo dėl jų abejonių. Prisikėlimas buvo pamažu pripažintas, bet iškilo būtinybė apibrėžti, kas yra Jėzus, nebeužteko remtis tik empiriniu jo prisiminimu.

Naujajame Testamente kalbama apie prisikėlusio Kristaus pasirodymus kaip apie ypatingą apreiškimo formą – prisikėlęs Kristus pats ėmėsi iniciatyvos pasirodydamas ir leisdamasis būti pažintas. Pabrėžiama, kad jo pasirodymai nepanaikina jo mirties realumo, jis pasirodė su visais savo mirties ženklais (perdurtos rankos, kojos, šonas), tai apaštalus dar labiau glumino, nes išryškėjo itin didelis kontrastas tarp mirties ir gyvybės; tai ryšku pasakojime apie Kristaus pasirodymus dviem į Emausą einantiems mokiniams (Lk 24, 13–35), jie nepajėgė suprasti patirto įvykio. Jėzų jie laikė pranašu, kuris suteikė išlaisvinimo viltį (Lk 24, 19–21), bet nutrūkusią su jo mirtimi, o Jėzaus klausimas Apie ką kalbate eidami keliu? (Lk 24, 17) pabrėžė, kad jie jo nepažįsta. Jėzus priekaištavo, kad jie nesugebėjo suvokti jo misijos: Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?! (Lk 24, 26). Jis kvietė juos įsigilinti į dar nesuvoktą faktą, kad prisikėlimas yra realus, neatskiriamas nuo mirties. Kristaus pasirodymai pamažu daro aktualesnį apreiškimą, jie kviečia iš naujo žmogui suprantamesniu būdu priimti Evangeliją ir aiškiau suvokti įsikūnijusį istorijoje Jėzų, kuris perteikia Dievo planą žmogui. Kristaus prisikėlimas panaikino apaštalų nenuovoką per jo nukryžiavimą, prieštaraujantį Dievo būčiai reiškinį. Prisikėlimas nepanaikino mokinių abejonių, kad miręs galėtų atgyti, todėl jie vis iš naujo siekė susivokti ir klausė apie Jėzaus tapatybę (jam dar esant su jais ir kalbantis apie būsimus įvykius; Mk 8, 31–33; Mt 16, 21–23). Sunkiausia buvo suvokti Dievo plano įgyvendinimą istorijoje ir jo realizavimo formas, pasireiškiančias Jėzaus egzistencijoje, todėl Jėzus reikalavo tikėti, kvietė remtis juo, o ne savo išmąstytais dalykais, kurie visiškai kitokie negu Dievo; todėl prisikėlimas nėra traktuojamas kaip magiškas atskirties taškas prieš ir po mirties, kuriuo būtų norima ištrinti nukryžiavimo netikėtumą, bet pažymi Dievo ir žmogaus plano skirtingumą, parodydamas logikos paradoksalumą dieviškajame apreiškime ir nurodydamas kelią priimti žodį apie kryžių (1 Kor 1, 18).

Prisikėlusio Kristaus pasirodymai panaikina galimybę įvairiai juos interpretuoti – Prisikėlusysis yra Nukryžiuotasis. Buvo aiškinama ne tik, kodėl Jėzus yra Kristus, Viešpats, bet ir kokiu būdu jis yra Kristus, Viešpats, Dievo Sūnus, tas, kuriame identifikuojasi Dievo apreiškimas Švenčiausiojoje Trejybėje. Mokiniai tapo tikinčia bendruomene, kai pasiryžo sekti Jėzų vadovaudamiesi tikėjimu į jį, tai pasidarė įmanoma po jo prisikėlimo. Prisikėlimas pagilino mokinių tikėjimą. Jie nusprendė tapti Jėzaus sekėjais priėmę pranašišką mesijinį jo reikalavimą. Sekti Jėzų reiškė tikėjimo aktą, nes taip mokiniai išgyveno ryšį su Dievu ir suvokė nepaprastą jo gelbėjančios jėgos artumą. Prisikėlimas leidžia sujungti Jėzaus tikėjimą ir tikėjimą į Jėzų, nes Dievas Tėvas prikeldamas jį padarė matomą ir apčiuopiamą jo dievystę. Iš ypatingo ryšio su Dievu Tėvu (tai mokiniai pirmiausia suvokė) kilo Jėzaus autoritetas (Mk 1, 22; Mt 7, 29). Mokinių susidomėjimas Jėzumi ir ilgas kelias visiškai priimant jo skelbimą remiasi tikėjimu į Jėzų, esantį istorinėje konkretybėje, kurioje atsiskleidžia jo ypatingas ir vienintelis ryšys su Dievu Tėvu – Aš ir Tėvas esame viena (Jn 10, 30).

Prisikėlimo siužetas populiarus krikščioniškoje dailėje (Jėzaus Kristaus vaizdavimas dailėje). Iki vidurinių amžių prisikėlimas buvo vengiamas vaizduoti, nes Naujajame Testamente prisikėlimo momentas tiesiogiai neaprašytas, vėliau šis siužetas imtas vaizduoti Jėzaus Kristaus kančios ciklo paveiksluose. Kristus vaizduotas apgaubtas švytinčios mandorlos (migdolo formos aureolės) ir pakilęs nuo žemės, šalia vaizduojami saugantys jo kapą kareiviai, t. p. Švč. Mergelė Marija, Marija Magdalietė ir ant kapo akmens sėdintis angelas. Kiek vėliau susiformavo prisikėlimo ikonografija: Kristus vaizduojamas stovintis pravirame sarkofage arba besirengiantis iš jo lipti, rankoje laikantis prisikėlimo vėliavėlę (ant plono ilgo koto balta vėliavėlė su raudonu kryžiumi). Nuo 16 a. antros pusės Kristus pradėtas vaizduoti stovintis prie uždaro karsto, pagal Mt 28, 1–4 kareiviai vaizduojami kietai įmigę arba parpuolę ant žemės, išsigandę ir apakinti skaisčios šviesos.

L: G. O’Collins What Are They Saying about the Resurrection? New York 1978; W. Pannenberg Die Auferstehung Jesu: die Zukunft des Menschen München 1978; K. Romaniuk Wiara w zmartwychwstanie Niepokalanów 1993.

2693