Prisikėlmo apýgarda, 1948 04 01–1952 05 20 partizanų karinis teritorinis junginys (apygarda), Vidurio Lietuvoje kovojęs prieš sovietinį okupacinį režimą.
Veikė Joniškio, Šiaulių, Radviliškio, Kėdainių apskrityse ir Kauno apskr. šiaurinėje dalyje. 1947 08 08 Jungtinės Kęstučio apygardos (nuo 1948 08 Kęstučio apygarda) vadų susirinkime nutarta įkurti naują apygardą, nes šios teritorija buvo per didelė – apėmė Pietų Žemaitiją ir Šiaurės Lietuvą (7 rinktinės), sunku buvo palaikyti ryšius. Tuo metu Lietuvoje buvo norminamos struktūros, nutarta, kad lengviau vadovauti 2–3 rinktinių štabams. Be to, 1948 kuriant Vakarų Lietuvos (Jūros) sritį (Vakarų Lietuvos sritis), be Jungtinės Kęstučio apygardos ir Žemaičių apygardos, reikėjo trečios. Organizuoti naujos apygardos Jungtinės Kęstučio apygardos vadas J. Žemaitis (slapyvardis Tylius) paskyrė štabo pareigūnus P. Bartkų (slapyvardis Mažrimas) ir B. Liesį (slapyvardis Kaukas).
Prisikėlimo apygardos Virpšos būrio partizanai. Iš kairės: sėdi P. Paluckas ir V. Jurgaitis, stovi – A. Verbliugevičius, B. Kižauskas, P. Masilaitis (vadas) ir A. Puodžiūnas
Apygarda buvo sudaryta iš Voverės rinktinės (nuo 1948 Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė), Atžalyno rinktinės, Lietuvos žaliosios rinktinės, Maironio rinktinės (Lukšio rinktinė) ir Juozapavičiaus grupės. Vadu paskirtas P. Bartkus, štabo viršininku – L. Grigonis (slapyvardis Krivis). Vadovybė laikinai vadovavosi Jungtinės Kęstučio apygardos norminiais dokumentais. Dėl strateginės padėties Prisikėlimo apygarda buvo svarbi visos Lietuvos partizanų vyriausiajai vadovybei; apygardos štabe buvo ryšių karininko pareigybė.
1948 11 apygardos štabe Dukto miške (Radviliškio vlsč.) įvykusiame partizanų vadų pasitarime buvo nutarta įkurti naują minimalios sudėties Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumą (pirmininkas J. Žemaitis, slapyvardžiu Vytautas, atstovavęs Vakarų Lietuvos sričiai); dalyvavo J. Žemaičio paskirtas apygardos naujasis vadas L. Grigonis (slapyvardis Užpalis) ir štabo viršininkas B. Liesys (slapyvardis Naktis). J. Žemaitis, iki 1949 pavasario veikdamas apygardos teritorijoje, rengė vieningos partizanų organizacijos programinius dokumentus.
Prisikėlimo apygardos partizanai stengėsi užtikrinti partizaninio judėjimo vyriausios vadovybės apsaugą, ryšius su kitomis apygardomis, todėl šią apygardą ypač persekiojo sovietinis saugumas; jau 1948 buvo suimta ryšininkų. 1948 10 apygardos štabas buvo įkurtas Mėnaičių (Minaičių) kaimo (Grinkiškio vlsč., Radviliškio apskr.) S. Mikniaus sodybos bunkeryje. Jame 1949 02 02–22 įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas (apygardai atstovavo L. Grigonis ir B. Liesys), sudaryta vyriausioji vadovybė – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (vietoj saugumo kontroliuojamo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio), priimti svarbūs lietuvių tautai ir būsimai atkurtai Lietuvos valstybei dokumentai.
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai (apie 1948)
Apygardos štabas leido ir platino pogrindinį laikraštį Prisikėlimo ugnis (1948–52), išleido partizanų dainų ir eilėraščių rinkinį Kovos keliu žengiant (3 dalys, 1949 21950), partizanų poetų – daugiausia V. J. Šniuolio (slapyvardis Vytenis) ir P. Bartkaus – kūrybos, išspausdintas maldynas Rūpintojėlis. 1949 07 L. Grigonį paskyrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio pavaduotoju, apygardos vadu tapo P. Morkūnas (slapyvardis Rimantas), štabo viršininku – V. J. Šniuolis (slapyvardis Svajūnas). P. Morkūną 1951 08 paskyrus Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu, apygardos vadu (paskutiniu) tapo J. Paliūnas (slapyvardis Rytas).
Prisikėlimo apygarda nuolat buvo naikinama. 1948 07 į Lietuvos žaliosios rinktinės štabą neva kaip Radviliškio pogrindžio atstovą saugumas infiltravo agentą (slapyvardžiu Obeliskas) J. Rudžionį (kaip tariamą partizaną, slapyvardžiu Čemberlenas) su grupe smogikų – esą apsaugos būriu. 1948 jam tapus rinktinės štabo viršininku ir išdavus bunkerį, žuvo rinktinės vadovybė. Vėliau buvo nužudyta daug kitų partizanų. 1948–50 Lietuvos žalioji rinktinė, 1949–52 Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė buvo sunaikintos. 1949 08 13 per kautynes su vidaus kariuomene Užpelkių miške (Grinkiškio vlsč.) žuvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovybės atsakingi pareigūnai, apygardos štabo viršininkas B. Liesys, nariai P. Bartkus ir V. J. Šniuolis. 1949 08–11 apygardoje žuvo 28 kovotojai, iš jų 11 įvairaus rango vadų, suimta 13.
1951 07 Radviliškio apylinkėse žuvo apygardos štabo viršininkas K. Kudokas (slapyvardis Diemedis) ir Maironio (buvusios Lukšio) rinktinės štabo (jos teritorijoje buvo įsikūręs ir apygardos štabas) nariai. Apygardos štabui trūko pareigūnų, ypač leisti spaudą. Dėl didelių nuostolių apygarda 1952 05 Vakarų Lietuvos srities vado P. Morkūno įsakymu buvo panaikinta.
Kėdainių apylinkėse dar veikė Lukšio (vardas grąžintas 1952 02) rinktinė (1952 07 priskirta Kęstučio apygardai), kuriai nuo 1952 05 iki žūties 1952 10 vėl vadovavo J. Paliūnas. Paskutinis Prisikėlimo apygardos partizanas, štabo narys ir ryšių karininkas P. Prūsaitis (slapyvardžiai Lapė, Kęstutis, Kiaunė) 1962 09 25 buvo suimtas ir LSSR Aukščiausiojo teismo nuteistas mirti; 1963 07 13 Vilniuje sušaudytas (išsaugojo 3 bidonus apygardos štabo dokumentų).
L: Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje / sud. A. Malinauskaitė Vilnius 1999; Vakarų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas: Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos Vilnius 2010.
1712