pristumiamasis bokštas
pristumiameji bókštai, apgulõs bókštai, štumo bókštai, pilių sienoms pulti skirti įrenginiai. Pristumiamieji bokštai buvo mediniai su 4 ratais, dengti nedegiomis medžiagomis – galvijų oda arba metalo lakštais. Galėjo važiuoti tik lygia ir sausa vietove. Kartais buvo kelių lygių. Įgulas sudarė lankininkai, katapultų tarnybos ir šturmuojančios grupės, kurios nuleidžiamaisiais trapais verždavosi ant pilių sienų. Bokštų viršutinės aikštelės būdavo pilių sienų aukštyje arba šiek tiek aukštesnės; iš jų buvo galima apšaudyti pilių gynėjus. Pristumiamieji bokštai – dideli ir nejudrūs įrenginiai – buvo surenkami apgulos vietoje. Bokštai buvo statomi ilgai, naudoti tik tada, kai netiko kitos apgulos priemonės (kopėčios, taranai). Pirmieji pristumiamuosius bokštus pradėjo statyti kartaginiečiai, vėliau – kitos Viduržemio jūros baseino šalių kariuomenės.
Didžiausią antikos laikų pristumiamąjį bokštą 305 pr. Kr. pastatė makedonai šturmuodami Rodo tvirtovę (buvo 9 lygių, 45 m aukščio, įgula – apie 200 karių). Pristumiamieji bokštai labiausiai paplito viduriniais amžiais, buvo tobulinami. 1226 per Kenilwortho pilies Anglijoje apgulą viename bokšte tilpo 200 lankininkų ir 11 katapultų. Vėlyvieji pristumiamieji bokštai buvo vadinami bateriniais, juose įrengiama apgulos artilerija. 1522 Kazanę apgulusios Rusijos kariuomenės viename pristumiamajame bokšte buvo 10 stambaus ir 50 mažesnio kalibro artilerijos pabūklų. 13 a. pirmoje pusėje apgulos bokštus naudojo Kalavijuočių ordinas nukariaudamas Estiją – 1223 šturmuodamas Viljandi ir Löönės, 1224 – Tartu pilis. Per 1260–74 Didįjį prūsų sukilimą prūsai iš nejudamų bokštų lankais apšaudė apgultą Vokiečių ordino Balgos pilį. 1362 Ordino kariuomenė šturmuodama Kauno pilį ir norėdama padegti jos vidinę dalį, tarp išgriautų sienų pastatė apgulos bokštus. Vėliau pristumiamuosius bokštus pakeitė artilerija.