privãlomieji inventõriai, 19 a. buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje įvesti privačių dvarų valstiečių prievolių dvarininkams sąrašai. 1844 04 27 įvesti Lietuvoje, Vakarų ir Vidurio Baltarusijoje bei Dešiniakrantėje Ukrainoje. Galiojo iki 1861.
Privalomuosius inventorius sudarinėjo dvarininkai, tikrino, taisė ir tvirtino gubernijų inventorių komitetai (veikė 1844–58). Pagal privalomuosius inventorius, valstiečių prievolės dvarininkams turėjo sudaryti 1/3 valstiečių pajamų, gaunamų iš skirtinės žemės. Jos buvo apskaičiuojamos pagal paskutinių 12 m. derlių, vidutines grūdų ir šieno kainas, lažo prievolė – pagal samdos vidutines kainas. Faktiškai privalomosiuose inventoriuose fiksuojamos prievolės, daugiausia lažinės, sudarė daugiau kaip 1/3 valstiečio pajamų. Bežemiai turėjo mokėti 8 % nuo uždarbio arba atidirbti po 24 d. per metus. Privalomaisiais inventoriais valstiečiams buvo nustatoma lažo dienos uždirbio norma. Privalomųjų inventorių įvedimas suteikė valstiečiams legalią galimybę priešintis dvarininkams, savavališkai didinantiems baudžiavos prievoles.
Užnemunės, kaip ir visos Lenkijos karalystės, privačiuose dvaruose privalomuosius inventorius atstojo 1846 06 07 įvestos prestacinės lentelės. Naikinant baudžiavą privalomieji inventoriai buvo naudojami valstiečių prievolėms ir skirtinės žemės plotui apskaičiuoti.
Privalomieji inventoriai – svarbus istorijos šaltinis: juose yra duomenų apie valstiečių skaičių dvare, jų naudojamos žemės plotą, gyvulių skaičių, ūkių dydį.
2073