privãtinė téisė, visuma teisės normų, reguliuojančių turtinius ir kai kuriuos asmeninius neturtinius santykius. Apima civilinę teisę, komercinę teisę, šeimos teisę, daiktinę teisę, autorinę teisę, civilinio proceso teisę. Kuriasi švietimo, medicinos teisė, skirtos žmogaus konstitucinėms teisėms įgyvendinti. Reguliavimo metodas – dispozityvus, tai yra pasirenkamas, vyrauja teisės dispozityviosios normos – teisinių santykių dalyviai turi plačias teises, gali pasirinkti elgesio variantus, juos teisiškai įtvirtinti, susitarti dėl jų teisinio privalomumo, sankcijų ir kita. Privatinėje teisėje yra ir imperatyviųjų normų (subjektai privalo besąlygiškai jų laikytis), bet jos nėra vyraujančios. Privatinės teisės reguliavimui būdinga teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas laisva valia įgyvendinant savo teises, asmeninė atsakomybė už savo prievoles ir veiksmus, platus sutarčių naudojimas, garantuota teisinė apsauga, asmeninių privačių, korporacinių interesų tenkinimas. Privatinėje teisėje vyrauja civilinė teisė, nustatanti asmenų turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius ir šeimos santykius. Teisės šakose, kur yra privatinės teisės ir viešosios teisės normų (ekologinė, darbo teisė), derinami privatinės teisės ir viešosios teisės reguliavimo metodai.
Jau senovės Romoje pagal teisinio reguliavimo objektą teisė buvo skirstoma į privatinę teisę (ius privatum) ir viešąją teisę (ius publicum). Privatine teise buvo laikoma ta teisė, kuri reguliavo pavienių asmenų tarpusavio santykius. Privatinė teisė gynė asmens teises ir teisėtus interesus jo santykiuose su kitais teisės subjektais. Šiai sričiai pirmiausia buvo priskirtos teisės normos, reguliuojančios turtinius ir šeimos santykius, kurie dabar priskiriami civilinei ir civilinio proceso teisei. Istoriškai taip susiklostė, kad civilinė teisė gynė privačių asmenų, piliečių, kurie buvo vieninteliai privačių interesų turėtojai, interesus, 18 amžiuje atsirado juridinio asmens sąvoka.