priverčiameji darba, dažniausiai didelių žmonių grupių dirbami ne laisva valia pasirinkti darbai. Nuo vergovės (tarptautiniu lygmeniu buvo uždrausta 1926 Tautų Sąjungai priėmus konvenciją Dėl vergovės) skiriasi tuo, kad dirbti verčiami asmeniškai nuo kito žmogaus nepriklausomi asmenys.
Istorijoje priverčiamųjų darbų formų buvo daugybė (pvz., 19 amžiaus viduryje–20 amžiaus viduryje Australijos aborigenų neatlygintinas darbas Šiaurės Australijos galvijų ir avių ganyklose dažniausiai prižiūrint policijai, naujųjų laikų Japonijoje mirties bausme nuteistų nusikaltėlių šeimos priverčiamieji darbai, katorgos darbai), bet didžiausiu mastu toks darbas buvo naudojamas totalitarinėje nacių valdomoje Vokietijoje ir SSRS (ypač J. Stalino laikais).
Priverčiamieji darbai Rusijoje
Rusijoje prievartinis kalinių darbas buvo sena carinių laikų baudžiamosios sistemos tradicija. Ją perėmė ir 1917 į valdžią atėję bolševikai, kurie ilgainiui išplėtojo priverčiamųjų darbų stovyklų sistemą (GULAG). Daug tokių stovyklų buvo Rusijos šiaurinėje dalyje ir Sibire. Čia kalinti opoziciškai režimui nusiteikę arba kitkuo neįtikę asmenys. Kalinių darbas dažniausiai naudotas medžių kirtimo, žvejybos pramonėje arba įvairiuose valstybiniuose projektuose, pvz., Baltosios-Baltijos jūrų kanalo statyba. Dėl prasto maisto, atšiauriam klimatui netinkamos aprangos ir kitų priežasčių GULAGO sistemoje 1924–53, manoma, mirė apie 5 milijonus žmonių. Priverčiamųjų darbų labai sumažėjo 1953 mirus Josifui Stalinui.
GULAG sistemai priklausiusio Vorkutos lagerio pastatai (20 a. 6 dešimtmetis, Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Priverčiamieji darbai Vokietijoje
Osvencimo koncentracijos stovyklos pastatai
Prievartinis darbas nacių Vokietijoje naudotas įkūrus koncentracijos stovyklų sistemą. Tokio darbo poreikis ypač padidėjo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Nuo 1941 dirbti į Vokietijos karinės, chemijos pramonės gamyklas, kasyklas, žemės ūkio darbus prievarta vežti žmonės iš daugelio Vokietijos okupuotų kraštų. 1944 pabaigoje jų Vokietijoje dirbo apie 7,5 milijono žmonių, be to, dar apie 2 milijonus karo belaisvių (daugiausia rusų ir ukrainiečių). Per Antrąjį pasaulinį karą priverčiamieji darbai plačiai naudoti ir Japonijos okupuotuose kraštuose. Jaltos konferencijos sprendimu prievartinis Vokietijos karo belaisvių darbas po karo buvo laikomas Vokietijos reparacijų dalimi.
Daugiausia karo belaisvių stovyklų buvo SSRS, apie 1 milijoną vokiečių prievarta dirbo Prancūzijos kasyklose ir Didžiosios Britanijos žemės ūkyje, apie 0,5 milijonus – Jungtinių Amerikos Valstijų okupacinėje zonoje. Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis 21 amžiaus pradžioje mažiausiai 12,3 milijono pasaulio gyventojų dirbo priverčiamąjį darbą. Dažniausiai priverstinio darbo aukomis tampa socialiai pažeidžiami asmenys (pvz., vaikai, moterys, arba asmenys, atsidūrę sunkioje materialinėje padėtyje) Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos valstybėse, kurių pažeidžiamumas išnaudojamas kitų asmenų pelno tikslais. Daugiau kaip 350 tūkstančių moterų ir vyrų dirba priverčiamąjį darbą pramonės šalyse, parduoti darbui arba seksualiniam išnaudojimui.
Osvencimo koncentracijos stovyklos vartai su užrašu Darbas išlaisvina
Priverstinio ir privalomojo darbo tarptautinis reglamentavimas
Priverstinio ir privalomojo darbo draudimo principo įgyvendinimą užtikrina tarptautiniai, regioniniai, nacionaliniai teisės aktai bei institucijos. 1930 Tarptautinės darbo organizacijos priimtoje konvencijoje Nr. 29 Dėl priverstinio ar privalomojo darbo (Lietuva ratifikavo 1994), nustatyta, kad priverstinis ar privalomasis darbas reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia.
vaikų darbas medvilnės laukuose Burkina Fase
Šią konvenciją ratifikavusios valstybės įsipareigojo uždrausti ir nenaudoti bet kokios formos priverstinio ar privalomojo darbo. 1948 priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta teisė į laisvą darbo pasirinkimą taip pabrėžiant, kad priverstinis ir privalomasis darbas prieštarauja žmogaus prigimčiai. Tarptautinė darbo organizacija 1957 pasmerkė priverčiamųjų darbų naudojimą visame pasaulyje. Šį sprendimą 21 amžiaus pradžioje buvo ratifikavusi 91 valstybė, bet priverčiamasis darbas platesniu mastu 20 amžiaus antroje pusėje dar naudotas Kinijoje (ypač iki 6 dešimtmečio pabaigos) ir Kambodžoje valdant raudoniesiems khmerams (1975–79). Už įtvirtintų nuostatų pažeidimą taikyti baudžiamąją atsakomybę reikalaujama 1930 Konvencijoje dėl priverstinio ar privalomojo darbo ir 1999 Konvencijoje dėl nepriimtino vaikų darbo (Lietuva ratifikavo 2003).
Priverstinio ir privalomojo darbo formos kinta kartu su besikeičiančia politine, ekonomine ir teisine aplinka pasaulyje. Tarptautinė darbo organizacija 2001 lyginamajame pranešime Dėl priverstinio darbo sustabdymo kaip priverstinio ir privalomojo darbo formas įvardijo vergiją (vergai), asmenų grobimą, priverstinį verbavimą (paplięs žemės ūkyje ir nutolusiose vietovėse bei apima tuos atvejus, kai darbininkai neturi kito pasirinkimo, kaip tik dirbti pas tam tikrą darbdavį), privalomą dalyvavimą viešuosiuose darbuose, skirtuose skatinti regioninį ar nacionalinį vystymąsi, privalomąjį darbą namų ūkiuose (darbuotojai dirba namų ūkyje kaip tarnai ir negali palikti savo šeimininkų, ši forma dažnai apima situacijas, kai tėvai savo noru parduoda vaikus dirbti tokiomis sąlygomis; vaikų darbas), karinių ar panašių valdžios struktūrų taikomą priverstinį darbą civiliams asmenims, privalomąjį darbą už skolas (apima situacijas, kuomet asmuo pasisiūlo atidirbti už suteiktą skolą, tačiau nenustatomas tokio atidirbimo terminas, o skola vis tiek nebūna sumažinama), prekybą žmonėmis (dažnai būna susijusi su privalomojo darbo aspektu), nuteistųjų darbą (kai verčiami dirbti privačiose kompanijose). Šių formų išskyrimas labiau būdingas besivystančioms šalims. Ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse priverstinis darbas labiau susijęs su reikalavimu dirbti viešuosius darbus (siekiant gauti bedarbio pašalpą) bei viršvalandinį darbą.
Išimtys
Priverstinio ir privalomojo darbo draudimo principas nėra absoliutus, kadangi 1930 Konvencijoje dėl priverstinio ar privalomojo darbo yra numatytos tam tikros šio principo išimtys. Priverstiniu ar privalomuoju darbu nelaikomas: koks nors darbas ar tarnyba, reikalaujami pagal privalomosios karinės tarnybos įstatymus vien tik kariniams tikslams, darbas ar tarnyba, tiesiogiai susijusi su visiškai savarankiškos valstybės pilietinių pareigų vykdymu, koks nors darbas ar tarnyba, kurie būtų išreikalauti iš asmenų kaip nuteisimo pasekmė, jei tas darbas ar tarnyba atliekami prižiūrint ir kontroliuojant valdžios institucijai ir jei asmens nepasamdė ar neįdarbino privatūs asmenys, kompanijos ar asociacijos, koks nors darbas ar tarnyba, išreikalauta ypatingais atvejais (karo ar stichinės nelaimės grėsmės atveju), nedidelės visuomeninės paslaugos, kurias bendruomenės nariai atlieka savo bendruomenės labui, todėl jos gali būti laikomos normaliomis pilietinėmis pareigomis, privalomomis bendruomenės nariams, su sąlyga, kad bendruomenės nariai ar tiesioginiai jų atstovai turi teisę konsultuotis dėl tokių paslaugų reikalingumo.
1930 Konvencijoje numatytos priverstinio ir privalomojo draudimo principo išimtys sutampa ir su kituose tarptautiniuose teisės aktuose, pvz., Europos žmogaus teisių konvencijoje (priimta 1950, Lietuvoje įsigaliojo 1995), Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966), nustatytomis išimtimis, tačiau pastarieji teisės aktai neišskiria 1930 Konvencijoje numatytos išimties dėl nedidelių visuomeninių paslaugų.
2271
Priverčiamieji darbai Lietuvoje
Lietuvoje 1936 Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Priverčiamojo darbo įstaigų įstatymą. 1937 įsteigta Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla, 1939 – Pabradės priverčiamojo darbo stovykla. Per Antrąjį pasaulinį karą nacių Vokietijos okupacinė valdžia Lietuvoje buvo suinteresuota papildyti trūkstamus darbo jėgos resursus vietiniams gyventojais. Verbavimas dirbti į Vokietiją ir priverstinės mobilizacijos prasidėjo jau 1941 vasarą. 1941 08 01 susikūrusios Vokietijos civilinės okupacinės valdžios žinioje veikiančios darbo biržos (arbeitsamtai) registravo žmones dirbti į Vokietiją. 1941 11 07 Vokietijos valdžia nutarė masiškai vežti į Vokietiją SSRS sričių civilius gyventojus ir karo belaisvius. Ostlande tuo rūpinosi 1941 pabaigoje atsiųstos 6 vokiečių verbavimo komisijos. 1942 01 28 iš Vilniaus į Frankfurtą prie Maino išvežti pirmieji asmenys – 143 vyrai ir 51 moteris. Iš pradžių lietuviai neskubėjo paklusti Vokietijos valdžios raginimui vykti dirbti į Vokietiją.
Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklos pastatų liekanos
Pagal 1942 05 02 okupacinės valdžios išleistą potvarkį dėl privalomo talkininkavimo reicho karo pramonėje, visi Lietuvos vyrai nuo 17 iki 45 metų ir visos moterys nuo 17 iki 40 metų privalėjo registruotis darbo biržose. Nesiregistruojantys asmenys buvo ieškomi, suimami net viešose vietose, vis dėlto vokiečiams 1942 nepavyko iš Lietuvos išvežti numatytų 30 000 asmenų.
ešelonas su lietuvių tremtiniais Gaižiūnų stotyje (1951)
Priverčiamaisiais darbais vokiečiai ypač susirūpino pralaimėję Stalingrado mūšį, kai pradėjo dar labiau trūkti žmonių Vokietijos kariuomenei ir karo pramonei. Vokietijos valdžia okupuotuose kraštuose, t. p. ir Ostlande, pradėjo intensyviai gaudyti žmones priverstiniams darbams. Didžiausia verbavimo akcija vyko 1943 06 16–1944 05 25, (iš Lietuvos planuota išvežti 40 000 žmonių). Dirbti nutarta išvežti ir Lietuvoje esančius karo pabėgėlius bei nespėjusias pasitraukti sovietinių karininkų šeimas. 1943 08 pabaigoje Vokietijos policija ir kariuomenė Rytų Lietuvoje vykdė akciją Sommer (Vasara): buvo masiškai gaudomi žmonės ir naikinamos jų sodybos Švenčionių, Svierių ir Ašmenos apskrityse.
Tokie Vokietijos okupacinės valdžios veiksmai sukėlė Lietuvos gyventojų neapykantą. Petro Kubiliūno vadovaujama lietuvių administracija 1943 09 07–09 pasisiūlė Lietuvos generalinės srities komisarui Teodorui Adrianui von Rentelnui pati surinkti 30 000 asmenų vežti į Vokietiją su sąlyga, kad Lietuvoje bus sustiprintos policijos pajėgos. Net ir pratęsus numatytą terminą iki 1943 10 31 buvo surinkta tik 8200 asmenų. 1944 pradžioje Vokietijos valdžia pareikalavo iš Lietuvos generalinės srities dar 100 000 darbininkų, pusę pristatyti jau vasarį. Planuota iš Lietuvos į Vokietiją išvežti 10 % gyventojų. Dėl vietos lietuvių valdžios pasyvumo, gyventojų boikoto ir antinacinės rezistencijos 1943 06–1944 05 25 į Vokietiją buvo išvežta tik 16 529 asmenys. Išvežtieji Vokietijoje daugiausia dirbo karo pramonėje.
politiniai kaliniai lietuviai angliakasiai (Inta, Komija, 1956)
Iš viso per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje iš 10–12 mln. užsienio darbininkų dirbo apie 60 000 Lietuvos gyventojų. Per SSRS okupaciją 1940–41 ir 1944–53 buvo naudojamas lietuvių kalinių (GULAG, lageriai, Lietuvos gyventojų kalinimas) ir tremtinių (Lietuvos gyventojų trėmimai) prievartinis darbas.
884
Priverčiamųjų darbų rglamentavimas Lietuvoje
Priverstinio darbo draudimas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992). Baudžiamasis kodeksas (2000, įsigaliojo 2003) numato atsakomybę už išnaudojimą priverstiniam darbui (priskirtas nusikaltimų laisvei kategorijai). Už šią nusikalstama veiką atsako fiziniai ir juridiniai asmenys. Baužimojoje teisėje priverstinis darbas pasireiškia dviem aspektais: išoriniu arba objektyviuoju (psichologinė arba fizinė prievarta) ir vidiniu arba subjektyviuoju (savanoriškos asmens valios nebuvimas). Priverstiniu darbu laikomas darbas, kurį nukentėjusysis verčiamas dirbti prieš savo valią, tai yra darbas, kurio jis neprivalo atlikti dirbdamas tam tikrą darbą pagal darbo sutartį ar pagal užimamas pareigas. Darbas, kurį nukentėjusysis verčiamas dirbti, gali būti bet kokio pobūdžio – tiek fizinis, tiek protinis, jis gali būti tiek nedraudžiamas, tiek draudžiamas dirbti. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ar asmuo verčiamas dirbti legaliai, ar nelegaliai, ar nukentėjusiajam už tą darbą yra atlyginama, ar ne. Baudžiamosios atsakomybės taikymui užtenka nustatyti, kad buvo panaudotas bent vienas iš valios palenkimo būdų: taikytas fizinis smurtas, grasinta arba kitaip atimta galimybė priešintis, arba pasinaudota žmogaus priklausomumu.
2271