probãcija (lot. probatio – bandymas), nusikaltimą padariusio asmens nubaudimo forma, kurią taikant vykdoma nuteistųjų socialinė reabilitacija ir kontrolė ne laisvės atėmimo vietose. Probacija laikoma laisvės atėmimo bausmės alternatyva. Probacija pradėta taikyti 18 amžiuje Anglijoje. Nuteistas asmuo bausmę atlieka neizoliuotas nuo savo įprastos gyvenamosios aplinkos, bausmės vykdymo metu jis prižiūrimas, jam taikomos socialinės pedagoginės priemonės.
Probacijos formos ir grupės
Skiriamos probacijos 2 formos: probacija kaip baudžiamosios atsakomybės priemonės (jų turinį sudaro įpareigojimai ir draudimai, suvaržantys nuteistojo teises) ir probacija kaip pagalba nuteistam asmeniui (socialinės, psichologinės paslaugos, kuriomis siekiama nustatyti nuteistojo pagrindines problemas ir padėti jas išspręsti).
Skiriamos baudžiamosios atsakomybės priemonių 2 grupės. Vadinamosios priekinių durų (front door) priemonės apima viešuosius darbus, bausmės (bausmės vykdymo, bausmės skyrimo, baudos, atidavimo į psichiatrijos ligoninę, vairuotojo licencijos panaikinimo, teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimo ir kitų) atidėjimą, mediaciją ir kita. Prie užpakalinių durų (back door) priemonių priskiriamas lygtinis atleidimas nuo bausmės.
Reglamentavimas ir pagrindiniai reikalavimai
Probacijos yra glaudžiai susijusi su tos šalies, kurioje ji taikoma, kultūrinėmis ir socialinėmis sąlygomis. Probaciją vykdo valstybinės institucijos bausmių vykdymo, socialines paslaugas teikiančios institucijos ir visuomeninės organizacijos. Probacijos skyrimą dažniausiai reglamentuoja valstybių baudžiamieji kodeksai, kartais – konkretūs įstatymai (pvz., Airijoje). Kai kuriose valstybėse (pvz., Danijoje) probacijos skyrimas paliekamas teismo nuožiūrai.
Nustatant probacijos pagrindus reikalaujama, kad pagal galimybes būtų garantuojamas visuomenės saugumas ir pasiekti probacijos tikslai: nebūtų įkalinami asmenys, kurie nekelia grėsmės visuomenei, jie būtų prižiūrimi ir gautų reikiamą socialinę, pedagoginę pagalbą. Galimybė skirti probaciją dažniausiai priklauso nuo laisvės atėmimo bausmės trukmės, padaryto nusikaltimo sunkumo, bet atsižvelgiama ir į asmens gyvenamąsias sąlygas, charakterį, amžių, sveikatą, psichinę būklę, praeitį, veiksmus siekiant išvengti padaryto nusikaltimo neigiamų padarinių.
Svarbiausi tarptautiniai dokumentai
Svarbiausi tarptautiniai dokumentai, susiję su probacija ir laisvės atėmimo bausmės kitomis alternatyvomis, yra Jungtinių Tautų rezoliucijos Dėl alternatyvų laisvės atėmimo bausmei ir Dėl kalinių skaičiaus mažinimo, alternatyvų laisvės atėmimo bausmei ir teisės pažeidėjų socialinės integracijos (abi 1985), Minimalios standartinės taisyklės dėl priemonių, nesusijusių su laisvės atėmimu (vadinamosios Tokijo taisyklės, 1990), Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija, kuria patvirtintos Europos taisyklės dėl visuomeninio pobūdžio sankcijų ir priemonių (1992), t. p. rekomendacija Dėl kalėjimų perpildymo bei kalėjimų populiacijos padidėjimo (1999). Siekiant išspręsti probacijos skyrimo ir vykdymo užsieniečiams problemas ir apsikeisti alternatyvių priemonių taikymo patirtimi 1980 įsteigta Europos probacijos ir bausmę atlikusių asmenų priežiūros asamblėja.
Probacija Lietuvoje
Lietuvoje probacijos skyrimą reglamentuoja Baudžiamasis (2000, įsigaliojo 2003), Baudžiamojo proceso (2002, įsigaliojo 2003), Bausmių vykdymo (2002, įsigaliojo 2003) kodeksai, Vyriausybės nutarimas Dėl Probacijos sistemos Lietuvoje koncepcijos ir Probacijos sistemos Lietuvoje koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo (2007), kiti teisės aktai. Vykdyti lygtinai nuteistų ir paleistų asmenų priežiūrą pavesta probacijos tarnyboms (2007–12 pataisos inspekcijoms). Jų pareigūnai ne tik įgalioti vykdyti bausmes ar kitas baudžiamosios atsakomybės priemones, bet ir įpareigoti teikti socialinę paramą ir pagalbą į pataisos inspekcijos įskaitą įrašytiems asmenims.