probiòtikai (lot. pro – už + gr. biōtikos – gyvybinis), gyvi mikroorganizmai, kurie vartojami tinkamais kiekiais yra naudingi vartotojo sveikatai. Tai dažniausiai gramteigiamos bakterijos, priklausančios Lactobacillus ar Bifidobacterium gentims, t. p. mielės Saccharomyces boulardii, kai kurie Escherichia coli ar Bacillus kamienai, Streptococcus thermophilus, Clostridium butyricum ir kita.
probiotikų modelis (3D vaizdas)
Natūralūs probiotikų šaltiniai yra fermentuoti maisto produktai (kefyras, raugintas pienas, kombučia, jogurtas, rauginti kopūstai, rauginti agurkai, rauginti burokėliai ir kita). Probiotikai vartotojui gali būti naudingi dėl šių priežasčių: padeda išsaugoti sveiką mikroorganizmų ekosistemą; padeda atkurti normalią mikroorganizmų pusiausvyrą po jos sutrikdymo (pvz., antibiotikų vartojimo); padeda virškinti maistą; gamina šeimininkui naudingas medžiagas (trumpõs grandinės riebalų rūgštis, vitaminus, neuromediatorius ir kita); padeda kontroliuoti patogeninių bakterijų augimą ir įsitvirtinimą; suriša laisvuosius radikalus; stiprina šeimininko imunitetą (IgA gamyba, citokinų reguliavimas ir kita); stiprina žarnyno barjerinę funkciją; didina toleranciją maisto antigenams.
Probiotikai veikia žarnyno ekosistemą keisdami gleivinių imuniteto mechanizmus, sąveikaudami su komensaliniais ir potencialiai patogeniniais mikroorganizmais, generuodami metabolitus ir komunikuodami su šeimininko ląstelėmis cheminiais signalais. Probiotikai vartojami įvairioms ligoms gydyti (pvz., viduriavimui, dirglios storosios žarnos sindomui, laktozės netoleravimui, virškinamojo trakto infekcijoms, disbakteriozei).
Mikroorganizmų priskyrimas probiotikams yra griežtai kontroliuojamas. Probiotiniai kamienai turi būti apibūdinti taksonomiškai – atliekant tiek fenotipinį, tiek genotipinį charakterizavimą. Jie turi būti deponuoti mikroorganizmų kolekcijoje, kur yra patikrinami ir jiems suteikiamas papildomas numeris. Gamintojai turi įrodyti, kad konkretus mikroorganizmas kaip probiotikas yra naudingas vartotojui ir jo nauda turi būti patvirtinta moksliniais tyrimais. Probiotikai turi išlikti gyvybingi tiek juos gaminant, tiek sandėliuojant, t. p. jie turi išgyventi skrandžio gaminamoje rūgštyje, žarnyne (priklausomai nuo vartojimo būdo).
Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose nurodyta, kad net tais atvejais, kai mikroorganizmui yra suteikiamas vadinamasis visuotinai pripažįstamas saugus standartas (angl. Generally Regarded as Safe, GRAS), turi būti atliekami tyrimai, įrodantys, kad toks mikroorganizmas atitinka bent minimalius reikalavimus. Turi būti atliekama: atsparumo antibiotikams bei metabolinio aktyvumo įvertinimas (pvz., tulžies rūgščių skaidymas); pašalinio poveikio tyrimai; epidemiologiniai stebėjimai (po patekimo į rinką); toksinų gamybos tyrimai, jei mikroorganizmo kamienas potencialiai gali gaminti toksinus; hemolitinio aktyvumo patikrinimas, jei mikrooganizmų rūšiai potencialiai būdingas hemolitinis aktyvumas.
Probiotikų teorija (bet ne pati sąvoka) gali būti siejama su I. Mečnikovu, kuris teigė, kad bulgarų valstiečiai, vartojantys fermentuotus maisto produktus, gyvena ilgiau. Pirmasis probiotikų sąvoką 1974 pasiūlė amerikiečių mokslininkas R. Parkeris. Probiotikų samprata keitėsi daugelį kartų. 2002 Pasaulio sveikatos organizacija kartu su Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija patvirtino oficialų probiotikų apibrėžimą bei išleido Probiotikų vertinimo maiste gaires (Guidelines for the Evaluation of Probiotics in Food).
3223
3222