procèso mẽnas (angl. process art), postmodernistinio meno kryptis, pagrįsta natūralių ar dirbtinių objektų kitimo stebėjimu ir fiksavimu. Atsiradimas siejamas su veiksmo tapyba. Artimas konceptualiajam menui (dėmesys koncentruojamas ne į patį meno objektą), performansui (dėmesys nukreipiamas į procesą, veiklą), dada (dėl kūrinių dekompozicinio pobūdžio), skurdžiajam menui (dėl skurdžių kasdienių medžiagų naudojimo), panašus į žemės meną. Menininkai kuria iš įvairių medžiagų: medžio, pjuvenų, latekso, vatos, ledo, riebalų, sėklų, augalų ir kita; dažnai naudojamos netradicinės, naujoviškos medžiagos (geriausiai fiksuojančios procesą), įvairios stilistikos ir technikos. Fiksuojamas objekto kitimas per tam tikrą laiką, veikiant žmogui, technikai, aplinkos temperatūrai, drėgmei, šviesai, gravitacijai ir kitiems veiksniams. Rodomas degimo, nykimo, irimo, augimo procesas.
Susiklostė 20 a. 7 dešimtmetyje, reiškėsi daugiausia Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos menininkų kūryboje. Žymesni menininkai: H. Haacke, E. Hesse, R. Morrisas, R. Serra, A. Kaprow, G. Metzgeris, D. Oppenheimas, R. Smithsonas, B. Flanaganas. Lietuvoje proceso menas ėmė reikštis apie 1989–1990, ryškiausiai grupių Post Ars, Žalias lapas veikloje. Proceso meno kūrinių sukūrė E. Rakauskaitė, A. Raila.
2271