profèsinės lgos, sveikatos sutrikimai, kuriuos sukėlė kenksmingi arba pavojingi darbo aplinkos veiksniai. Prie profesinių ligų t. p. priskiriama įvairių ligų komplikacijos, liekamieji reiškiniai, darbo aplinkos kenksmingų veiksnių sukelti padariniai ir profes. apsinuodijimai. Ligas sukelia įvairūs veiksniai: cheminiai (įvairios cheminės medžiagos, kurios būna dujų, garų, aerozolių, tepalų, dulkių pavidalo), fizikiniai (triukšmas, vibracija, infragarsas, ultragarsas, elektromagnetinis laukas, jonizuojančioji, ultravioletinė ar infraraudonoji spinduliuotė, karštis, šaltis), biologiniai (bakterijos, virusai, parazitiniai pirmuonys, helmintai) ir ergonominiai (sunkių krovinių kilnojimas ir nešiojimas, nepatogi ir priverstinė kūno padėtis dirbant, statinė raumenų įtampa, nuolat įtemptas dėmesys ir rega). Pagal reiškimosi pobūdį profesinės ligos būna ūminės ir lėtinės. Ūmines ligas sukelia stiprus trumpalaikis (vienkartinis arba per vieną darbo dieną) darbo aplinkos pavojingas veiksnys (pvz., didelės konc. nuodingųjų medžiagų poveikis). Lėtines ligas per tam tikrą darbo laiką sukelia vienas ar daugiau kenksmingų veiksnių. Pagal Europos Komisijos rekomendacijas sudarytas profesinių ligų sąrašas (patikslintas 2003, galioja ir Lietuvoje). Į jį įtrauktos cheminių medžiagų sukeltos ligos (apsinuodijimas švinu, gyvsidabriu), odos ligos, tarp jų ir odos vėžys (sukelia suodžiai, degutas, bitumas, mineralinė ir kitos rūšies alyvos, akmens anglių distiliavimo šalutiniai produktai), įkvepiamų medžiagų sukeltos ligos (bronchų, plaučių, pleuros, viršutinių kvėpavimo takų ligos, alerginis rinitas, bronchinė astma), infekcinės ir parazitinės ligos (tuberkuliozė, erkinis encefalitas), fizikinių ir ergonominių veiksnių sukeltos ligos (radikulopatijos, tendovaginitai, epikondilitai). Profesinės ligos ėmė plisti 18–19 a., kai nuo individualaus namudininkų darbo pereita prie fabrikinio. Dažnai buvo dirbama antisanitarinėmis sąlygomis, ankštose, blogai vėdinamose patalpose, nesilaikant darbo ir poilsio režimo. Pirmieji įstatymai dėl darbuotojų sveikatos apsaugos paskelbti Didžiojoje Britanijoje: 1802 – dėl darbo apsaugos, 1833 – dėl fabrikų darbo inspekcijos įkūrimo ir draudimo priimti į darbą vaikus iki 9 m., 1897 – dėl darbininkų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe, 1906 – dėl sergančiųjų profesinėmis ligomis draudimo.
LIETUVOJE profesinės ligos pradėtos registruoti nuo 20 a. 5 dešimtmečio. Daugiausia (65–75 %) profesines ligas sukeldavo ūminiai apsinuodijimai. Gerėjant darbo sąlygoms ir rekonstravus senąsias įmones ūminių apsinuodijimų sumažėjo, 1955 jie sudarė apie 5 %. Plėtojant pramonę ėmė didėti profes. sergamumas metalo apdirbimo įmonėje (ypač dirbančiųjų galvaniniuose cechuose). Pertvarkant žemės ūkį industriniais pagrindais kaime ėmė daugėti profesinių ligų. 20 a. 8 dešimtmetyje jos sudarė 16,5 % visų sergančiųjų. Sergamumo rodiklis buvo 7–8 atvejai 100 000 dirbančiųjų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1994 buvo įkurtas profesinių ligų registras, kurį tvarko Higienos instituto Darbo medicinos centras. Registras kaupia duomenis apie profesines ligas, analizuoja jas pagal ekonominės veiklos rūšį, profesiją, lytį, ligą sukeliančius veiksnius. 2009 užregistruoti 846 profesinių ligų atvejai, iš jų daugiausia buvo sergama jungiamojo audinio, griaučių ir raumenų sistemos ligomis (401 atvejis), ausų (259) ir nervų sistemos (159 atvejai) ligomis. Profesines ligas dažniausiai sukėlė fiziniai (646 atvejai) ir biomechaniniai (175 atvejai) veiksniai. Profesinėmis ligomis daugiausia serga statybose (261 atvejis), apdirbamojoje pramonėje (234), žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje (129 atvejai) dirbantys žmonės. Profesinių ligų sąrašas yra privalomas visiems gydymo ir profilaktikos įstaigų darbo medicinos gydytojams, valstybinėms visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos gydytojams higienistams, kitiems gydytojams, juridiniams asmenims, susijusiems su profesinių ligų profilaktika, nustatymu, tyrimu, registravimu ir gydymu, t. p. valstybinio profesinių ligų registro duomenų panaudojimu.
2534