profèsinis orientãvimas, veikla, kurios tikslas – padėti asmeniui sąmoningai rinktis profesiją pagal asmeninius gabumus, gebėjimus ir darbo rinkos reikalavimus bei poreikius. Profesinis orientavimas padeda asmeniui tobulėti, įsisąmoninti visuminį ir adekvatų savęs vaizdą darbo pasaulyje, įgyti būtinų žinių ir gebėjimų sąmoningai ir brandžiai pasirinkti. Yra vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių mokymąsi visą gyvenimą, užimtumą, darbo jėgos prisitaikymą prie nuolat kintančių rinkos sąlygų, verslumą ir lygias galimybes. Profesinį orientavimą pagal poreikį įgyvendina visuomenės atvirieji centrai, pagalbos telefonų linijos ir kita. Profesinio orientavimo paslaugos (profesinio informavimo, konsultavimo, karjeros planavimo) yra svarbios švietimo sistemai, darbo rinkai ir jų tarpusavio sąveikai, padeda geriau panaudoti žmonių išteklius, sudaro sąlygas garantuoti, kad žmonių gebėjimai ir interesai sutaptų su esamomis mokymosi ir užimtumo galimybėmis. Šios paslaugos apima profesinį švietimą (padeda besimokančiajam išsiaiškinti būsimos profesinės karjeros tikslus, įgyti gebėjimų ją planuoti, susipažinti su darbo pasauliu), pagalbą priimant sprendimus, susijusius su tolesnio mokymosi ar profesinės karjeros galimybėmis, įdarbinimo paslaugas ir konsultavimą (įskaitant pirminį pasirinkimą, darbo pakeitimą, įdarbinimą po ilgesnės pertraukos), paramą specialiųjų poreikių grupėms (ilgalaikiams bedarbiams, grįžusiesiems iš įkalinimo įstaigų, kariams, neįgaliesiems, imigrantams), asmenų, kuriems gresia nedarbas, konsultavimo paslaugas vykdant informacijos sklaidą apie užimtumo ir mokymosi galimybes (dažniausiai nurodant instituciją, kurioje prireikus galima gauti išsamesnę informaciją). Profesinio orientavimo paslaugas teikia švietimo institucijų (bendrojo lavinimo, profesinių ir aukštųjų mokyklų) centrai ir konkrečios institucijos. Profesinio orientavimo specialistai taiko darbo su kitais asmenimis bei per kitus asmenis (pvz., mokytojus, auklėtojus, tėvus, darbdavius) metodus. Profesinis orientavimas remiasi ekonomikos, sociologijos, psichologijos, medicinos duomenimis.
LIETUVOJE profesinio orientavimo užuomazgų radosi 20 amžiaus pradžioje. Vienas pirmųjų profesinio orientavimo atstovų – psichologas ir pedagogas J. Vabalas‑Gudaitis. Jis sukūrė ir populiarino individualybės pažinimo metodus ir testus, kuriais būtų galima diagnozuoti asmenybės įgimtą darbingumą. 1931 Kaune Lietuvos motinoms ir vaikams globoti sąjungos iniciatyva buvo sušauktas suinteresuotų įstaigų ir specialistų pasitarimas, per kurį nutarta steigti Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugiją. Šios draugijos nariai Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai (J. Blažys, A. Gučas, J. Laužikas, V. Lazersonas, J. Martynaitis, J. Šimkus, J. Vabalas‑Gudaitis) rengė tyrimų metodikas, apdorojo duomenis, sudarė profesijų registrą, teikė profesinio konsultavimo ir profesinio orientavimo paslaugas.
SSRS okupacijos metais profesinio orientavimo problemos pradėtos nagrinėti 1957. Pedagogas B. Bitinas 1961 išleido knygą Kaip padėti vaikui išsirinkti profesiją, kurioje analizavo šeimos galimybes padėti vaikui renkantis profesiją, akcentavo vaiko gabumų (jie netapatūs mokslo žinioms ir darbštumui), fizinės sveikatos, polinkių ir interesų svarbą. 1964 pedagogas L. Jovaiša pirmasis teoriškai pagrindė profesinio orientavimo sistemą vidurinėje mokykloje. Jis teigė, kad profesinis orientavimas yra specialiai organizuota auklėjamojo darbo sistema, skirta ugdyti mokinių profesinį kryptingumą, gebėjimą sąmoningai rinktis profesiją ir padėti mokiniams apsispręsti. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje pradėta kurti tarpžinybinė profesinio orientavimo sistema. 1967 Vilniuje įvyko pirmoji mokslinė konferencija profesinio orientavimo klausimais; prie Vilniaus, Kauno, Marijampolės (1955–1989 Kapsukas) švietimo skyrių įsteigti pirmieji profesinio orientavimo kabinetai, kurie vadovavo profesinio orientavimo darbui mokyklose ir įmonėse. 1978 tokie kabinetai buvo steigiami visuose miestuose ir rajonų centruose – vidurinėse, specialiosiose vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. 20 amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje pradėta steigti tarpmokyklinius mokomuosius gamybinius kombinatus, kuriuose aukštesniųjų klasių moksleiviai įgydavo kurios nors profesijos pirmųjų darbo įgūdžių. Profesinio orientavimo darbą dirbo profesinės technikos, specialiosios vidurinės ir aukštosios mokyklos (atvirų durų dienos, olimpiados, būreliai), specialiosios profesinio orientavimo įstaigos, radijas ir televizija, spauda.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1992 įsteigta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos buvo didžiausia šalies organizacija, plėtojanti darbo rinkos profesinį rengimą, konsultavimą ir informavimą. Ji turėjo 7 teritorines darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybas (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Alytuje, Panevėžyje ir Utenoje), atstovus Naujojoje Akmenėje, Tauragėje ir Ignalinoje. Tarnybos teikė profesinio orientavimo paslaugas moksleiviams, suaugusiesiems ir specialiųjų poreikių darbo rinkoje turintiems asmenims. 2018 10 01 Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba pertvarkyta į Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybą (jai papildomai pavesta vykdyti socialinės globos įstaigų administravimo funkcijas, kurias iki tol vykdė apskričių viršininkų administracijos). Visų septynių teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų veikla nutraukta, jų vykdytos funkcijos, susijusios su užimtumo rėmimo politikos įgyvendinimu, perduotos Lietuvos darbo biržai (nuo 2018 10 01 Užimtumo tarnyba).
1996 Seimas ratifikavo Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Dėl profesinio orientavimo ir profesinio rengimo ugdant žmogaus išgales, kurioje pabrėžiama, kad kiekviena šalis įsipareigoja plėtoti visapusišką ir koordinuotą profesinio orientavimo bei profesinio rengimo politiką ir programas. 1997 Respublikiniuose moksleivių techninės kūrybos rūmuose (įkurti 1990, nuo 2007 Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centras) pradėjo veikti Profesinio orientavimo skyrius (nuo 2003 Karjeros planavimo centras), kuris organizuoja profesinio informavimo ir karjeros planavimo veiklą švietimo įstaigose, koordinuoja profesinio informavimo vietų veiklą, organizuoja jų aprūpinimą metodine ir informacine medžiaga, teikia paslaugas profesinio informavimo specialistams, konsultuoja mokinius, jų tėvus ir pedagogus profesijos, mokymo profilio (profilinis mokymas) pasirinkimo klausimais.
1998 bendradarbiaujant su Europos mokymo fondu įsteigtas Profesinio orientavimo išteklių informacinis centras (vėliau tapo Euroguidance centru) – vienas iš 31 Europoje veikiančių profesinio orientavimo informacijos centrų. Šis centras dirba su profesijos patarėjais, konsultantais, profesinio orientavimo specialistais ir profesinio orientavimo srityje dirbančiomis institucijomis. Centro pagrindinė veikla – informacinės medžiagos apie mokymosi ir studijų galimybes Europoje, metodinės informacijos profesinio orientavimo darbuotojams rengimas ir leidyba, mokymo seminarų profesinio informavimo ir konsultavimo specialistams organizavimas, informacijos apie profesinio orientavimo įvairias elektronines priemones administravimas ir leidimas (nuo 2001 leidžia metraštį Profesijos vadovas, skirtą moksleiviams, jų tėvams, mokytojams ir profesinio orientavimo specialistams).
2002 sukurta internetinė Atvira informavimo, konsultavimo, orientavimo sistema (AIKOS), kurioje skelbiama oficiali, integruota informacija iš valstybės švietimo registrų apie aukštąsias, profesines mokyklas, suaugusiųjų mokymo centrus ir kursus, vykdomas studijų ir mokymo programas, išduodamus diplomus ir kvalifikacijos pažymėjimus, švietimo institucijas. Švietimo įstatyme (2003) numatomos konkrečios pagalbos priemonės (informacinė, psichologinė, socialinė ir pedagoginė pagalba, informavimas apie švietimą), padedančios plėtoti jaunimo profesinį orientavimą mokykloje. 2003 patvirtinta Lietuvos profesinio orientavimo strategija, pagal kurią profesinio orientavimo sistema yra sudėtinė mokymosi visą gyvenimą politikos dalis, prisidedanti prie šalies ekonominės ir socialinės plėtros, skatinanti asmeninę šalies piliečių raidą. Profesinio orientavimo ir karjeros centrai (veikia visose aukštosiose mokyklose) teikia informaciją apie profesinę karjerą, konsultuoja planavimo, personalo vadybos, jaunųjų specialistų praktikos organizavimo, įdarbinimo klausimais, stebi absolventų karjerą, konsultuoja dėl darbo paieškos strategijos ir taktikos (kai kurie centrai taip pat tarpininkauja įdarbinant studentus).
Užimtumo tarnyba informuoja, konsultuoja besikreipiančius asmenis, siunčia juos profesinei psichologinei konsultacijai į darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybas.
Apie 30 profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų teikia privačios organizacijos.