profèsorius (lot. professor – mokytojas), aukštosios (kai kuriose šalyse ir vidurinės) mokyklos dėstytojo arba mokslinio darbuotojo, turinčio mokslo laipsnį, pedagoginis vardas; mokslo darbuotojo aukščiausios pareigos. Profesoriaus vardas suteikiamas mokslininkams, skaitantiems savarankiškus paskaitų kursus ir vadovaujantiems moksliniam darbui. Yra ordinarinių profesorių (etatiniai dėstytojai), ekstraordinarinių profesorių (dažniausiai neetatiniai dėstytojai iš kitų aukštųjų mokyklų, skaitantys tam tikrą kursą) ir garbės profesorių (turintys 25 metus pedagoginio darbo stažą ir svarbių mokslo darbų).
LIETUVOJE profesoriaus pedagoginį vardą teikė (iki 2009 04) aukštosios mokyklos senatas mokslininkams, turintiems habilituoto daktaro mokslo laipsnį arba praėjusiems habilitacinei procedūrai (habilitacija) prilygstančią atestaciją ir visą kadenciją (5 metus) ėjusiems profesoriaus arba vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas. Reikalauta, kad per tą laiką būtų parengta vadovėlis aukštajai mokyklai arba monografija, straipsnių ir metodinių priemonių, vadovauta arba konsultuota bent vieno mokslo daktaro parengimui. Išimties tvarka profesoriaus pedagoginį vardą senatas galėjo suteikti dėstytojams ir anksčiau, bet tik po 2 metų, kai jie eina profesoriaus pareigas. Profesoriaus pedagoginis vardas galėjo būti suteiktas ir pripažintiems menininkams, turintiems docento pedagoginį vardą arba ėjusiems profesoriaus pareigas, jeigu jie pasižymėjo meninėje ir pedagoginėje veikloje, parengė vadovėlių arba metodinių darbų, pasižymėjusių menininkų.
Į profesoriaus pareigas mokslininkai arba pripažinti menininkai senatui pritarus skiriami viešojo konkurso būdu ne daugiau kaip vienai kadencijai (5 metams). Profesorius, laimėjęs konkursą trečiai kadencijai, įgyja teisę toliau be konkurso eiti šias pareigas, kol jam sukaks 65 metai. Profesoriaus pareigas einantis mokslininkas turi rengti mokslininkus, dėstyti studentams, vykdyti eksperimentinę (socialinę, kultūrinę) plėtrą ir mokslinius tyrimus, jiems vadovauti, skelbti tyrimų rezultatus. Profesoriaus pareigas einantis pripažintas menininkas turi rengti profesionalius menininkus, dėstyti studentams, dalyvauti meno veikloje ir (arba) formuoti meno mokslinių tyrimų kryptis, jiems vadovauti, skelbti tyrimų rezultatus.
Vyresniems nei 65 metai profesoriams (ėjusiems daugiau nei 15 metų profesoriaus pareigas), aktyviai dirbusiems mokslinį ir pedagoginį darbą aukštojoje mokykloje, aukštosios mokyklos senatas už ypatingus nuopelnus mokslui arba menui gali suteikti profesoriaus emerito vardą. Profesoriui emeritui aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka sudaromos sąlygos dalyvauti aukštosios mokyklos mokslinėje ir kitoje veikloje, jam mokama aukštosios mokyklos tarybos nustatyto dydžio profesoriaus emerito mėnesinė išmoka. Už ypatingus nuopelnus plėtojant mokslą arba meną aukštosios mokyklos senatas profesoriui arba vyriausiajam mokslo darbuotojui gali suteikti garbės profesoriaus vardą. Garbės profesoriaus vardas gali būti suteikiamas ir išeinančiam ar jau išėjusiam į pensiją profesoriui arba vyriausiajam mokslo darbuotojui. Reikalaujama, kad kandidato akademinė, profesinė ir pilietinė reputacija būtų nepriekaištinga, atsižvelgiama į jo pedagoginę veiklą (ilgalaikį dėstymą aukštojoje mokykloje, inicijuotas ir įgyvendintas studijų programas, dalykų dėstymo metodikų tobulinimą), mokslinės veiklos nuoseklumą ir rezultatus (mokslo krypčių formavimą ir vadovavimą joms, mokslininkų rengimą, mokslo rezultatų skelbimą tarptautinį pripažinimą turinčiuose žurnaluose, monografijų leidimą, dalyvavimą mokslinėse ekspertizėse), gautas nacionalines ir tarptautines premijas, kitus apdovanojimus.
Profesoriaus vardas pradėtas teikti 16 amžiaus pabaigoje Vilniaus universitete. 1918 atkūrus nepriklausomybę aukštosiose mokyklose buvo ekstraordinariniai, ordinariniai ir garbės profesoriai. 1944–45 SSRS okupavus Lietuvą į Vakarų Europą pasitraukę Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbuotojai 1947 Nürtingene (Vakarų Vokietija) įsteigė Lietuvių profesorių užsienyje sąjungą. Dėl prasidėjusios emigracijos sąjunga veikė iki 1948 (bylos perduotos Pasaulio lietuvių archyvui), dalis profesorių (G. Galva, A. Gylys, P. Jonikas, I. Šlapelis) 1950 02 18 įkūrė Lietuvos profesorių draugiją Amerikoje (būstinė Čikagoje; turėjo apie 100 narių), kurios tikslas – telkti bendram darbui profesiniais ir tautiniais reikalais aukštųjų mokyklų akademinio personalo narius lietuvius, ugdyti bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos dvasią, populiarinti ir skleisti mokslo ir lituanistines žinias, išsaugoti nepriklausomos Lietuvos aukštųjų mokyklų dvasines, mokslines vertybes ir tradicijas. Draugijos iniciatyva įkurtas Lituanistikos institutas, rengiamos paskaitos, kongresai. SSRS okupacijos metais profesoriaus mokslinį vardą teikė SSRS Ministrų Tarybos Aukščiausioji atestacinė komisija (įkurta 1932 Maskvoje), dažniausiai mokslų daktarams, turintiems ne mažesnį kaip 10 metų mokslinio pedagoginio darbo stažą. Kartais profesoriaus vardas buvo teikiamas ir mokslų kandidatams, taip pat liaudies ir nusipelnusiems artistams, dailininkams, architektams, turintiems didelį pedagoginio ar mokslinio darbo stažą.
2009 Lietuvoje buvo 849 profesoriaus vardą turintys asmenys.