Profinternas

Profintèrnas (rus. Profintern), Raudonàsis Profintèrnas, Raudonàsis profsjungų internacionãlas (rus. Krasnyj internacional profsojuzov), 20 a. pirmos pusės tarptautinė radikaliųjų profesinių sąjungų organizacija. Įkurta Maskvoje 1921, veikė iki 1937.

Įsteigimo tikslai ir priežastys

Profinterno sukūrimo tikslas buvo komunistinių profesinių sąjungų ir komunistinių organizacijų veiklos koordinavimas siekiant įsivyrauti Europos ir pasaulio profesinėse sąjungose, taip sustiprinant komunistų įtaką darbininkų politiniam judėjimui. Profinternas buvo organizuotas kaip priešprieša reformistiniam socialdemokratiniam Amsterdamo internacionalui (Tarptautinė profesinių sąjungų federacija). Tuo tikslu 1920 07 Kominterno II kongresas įsteigė laikiną Tarptautinę profesinių ir gamybinių sąjungų tarybą, į kurią įėjo SSRS, Italijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Bulgarijos atstovai; vadovu tapo Solomonas Lozovskis, Rusijos centrinės profesinių sąjungų tarybos sekretorius, jo pavaduotojais – Alfredas Rosmeras iš Prancūzijoje veikiančios Visuotinės darbo konfederacijos ir Tomas Mannas iš Jungtinės Karalystės. Steigiamajame kongrese 1921 07 03 (380 delegatų iš 41 šalies) buvo pripažintas proletariato diktatūros įgyvendinimo būtinumas, atmestas neutralumo principas profesinių sąjungų politinėje kovoje, pabrėžta glaudaus bendradarbiavimo su Kominternu svarba, numatyta organizuoti bendrus posėdžius, bendrą atstovavimą vykdomosiose organizacijose. Williamas Haywoodas, Pasaulio industrinių darbininkų atstovas, manė, kad Profinternas turi būti nepriklausomas nuo Kominterno, bet dauguma tam nepritarė.

Veikla 1922–1937

II kongresas (1922 11 19–12 02, dalyvavo 213 delegatų iš 41 šalies) svarstė, be kitų klausimų, veiklą neradikaliose reformistinėse ir kolonijinių šalių profesinėse sąjungose. Dalyviai nepritarė socialdemokratinių reformistinių profesinių sąjungų boikotavimui, numatyta kolonijose reikalauti darbo sąlygų gerinimo prilyginant jas europinėms, remti nacionalinio išsivadavimo judėjimą vadovaujant proletariatui, kovą su darbininkų rasiniais ir nacionaliniais prietarais. III suvažiavime (1924 07 08–22, dalyvavo 311 delegatų iš 39 šalių) vyko diskusija dėl atskirų raudonųjų, t. y. komunistų veikiamų, profesinių sąjungų sukūrimo. Raudonosios profesinės sąjungos kurtos Čekoslovakijoje, Prancūzijoje ir kitur, tačiau jos nebuvo gausios, nes dauguma darbuotojų nesutiko pasitraukti iš ankstesnių profesinių sąjungų. Todėl Profinterno III suvažiavimas atsisakė ankstesnio kurso ir nusprendė orientuotis į bendradarbiavimą su reformistinėmis profesinėmis sąjungomis.

20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje pasaulio ekonominės krizės sąlygomis pasaulio komunistų organizacijos radikalėjo, tai laikinai suteikė Profinternui daugiau savarankiškumo. IV suvažiavimo (1928 02) nutarimuose buvo pripažinta, kad kapitalizmas įžengė į savo trečiąją baigiamąją stadiją, pasižyminčią didele visuotinių streikų banga, ir komunistų smūgis turi būti nukreiptas į reformistines profesines sąjungas. Profinterno IV suvažiavimas, kitaip nei ankstesni suvažiavimai, ragino kurti raudonąsias profesines sąjungas ir ryžtingai kovoti su socialdemokratų veikiamomis darbininkijos sąjungomis. Šio kurso laikytasi ir Profinterno V suvažiavime (1930). Šiuose suvažiavimuose nebuvo tinkamai įvertintas kylančio fašizmo pavojus, jo galimas poveikis Europos darbininkijai – reikėjo visų antifašistinių jėgų vieningo priešinimosi.

Vėlesniais metais, Kominternui atsisakius radikalios vadinamojo trečiojo laikotarpio linijos, Profinternas vėl sugrįžo prie bendradarbiavimo su reformistinėmis socialdemokratinėmis profesinėmis sąjungomis. Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Indijoje ir kitur 1935–37 įvyko profesinių sąjungų jungimasis, nemažai Profinterno sekcijų liovėsi egzistavusios. Dėl šių priežasčių ir pati organizacija likvidavosi.

Organizacinė struktūra ir vadovai

Profinterno aukščiausi valdžios organai buvo Centrinė taryba ir Vykdomasis biuras. Vadovai: S. Lozovskis (generalinis sekretorius 1921–37), katalonų komunistas rašytojas Andreu Ninas (generalinio sekretoriaus pavaduotojas), Michailas Tomskis (Visasąjunginės centrinės profesinių sąjungų tarybos pirmininkas) ir kiti. Centrinis Profinterno biuras veikė Maskvoje, ten pat vyko ir visi jo kongresai. Profinternas dar turėjo skyrius Berlyne (Centrinės Europos biuras), Paryžiuje (Lotynų biuras), Bulgarijoje (Balkanų biuras), Jungtinėje Karalystėje (Britanijos biuras). Šiaurės Amerikoje veikė Darbininkų vienybės lyga Kanadoje ir Jungtinių profesinių sąjungų lyga Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1927 įsteigti Ramiojo vandenyno ir Lotynų Amerikos Profinterno sekretoriatai. Profinterno leidinys – Tarptautinis darbininkų judėjimas.

Profinterno generalinis sekretorius Solomonas Lozovskis (1932 04)

Reikšmė

Profinternas buvo nesėkmingas komunistų bandymas paversti darbininkų profesines sąjungas kovos dėl įtakos pasaulyje įrankiu. Mėginimai užvaldyti profesines sąjungas susidūrė su pastarųjų priešinimusi, todėl teko pereiti prie bendradarbiavimo politikos. Bręstančio naujo pasaulinio konflikto išvakarėse Profinterno organizaciją, kaip ir patį Kominterną, ištiko krizė – SSRS vadovybei tuo metu rūpėjo imperiniai tikslai, o pasaulinis darbininkų judėjimas tapo antraeiliu.

R. Tosstorff Red International of Labour Unions (Profintern) 1921–1937 / Historical Materialism Series vol. 120 Leiden 2016.

1088