prognozãvimas (gr. prognōsis – numatymas), tiriamų procesų, reiškinių ir kitų objektų laukiamos ar pageidaujamos būklės ateityje mokslinis numatymas, prognozių sudarymas.
Sąsaja su neapibrėžtumu
Prognozavimas remiasi žiniomis apie objekto būklę praeityje ir dabartyje, jo plėtros tendencijas veikiančių veiksnių galimus pokyčius. Prognozavimas visada susijęs su neapibrėžtumu ir neduoda visiškai tikslių rezultatų, tai yra kiekviena prognozė turi paklaidą. Kai neapibrėžtumas yra didelis, gali būti sudaryta du ar daugiau galimų prognozavimo variantų (pavyzdžiui, optimistinė, labiausiai tikėtina ir pesimistinė prognozė).
Svarba
Prognozavimas svarbus ekonominiam planavimui (planavimas) ir socialiniam planavimui ir valdymui, technikos projektavimui, medicinos diagnostikai, yra futurologijos pagrindas.
Metodai
Prognozavimo svarbiausi metodai – ekspertų ir visuomenės apklausa (įvertinamos tiriamojo objekto perspektyvos remiantis patirtimi ir analogijomis su kitais panašiais objektais, dažnai naudojant sudėtingus daugiakriterinius ekspertinių vertinimų metodus – Delfų metodą, SWOT analizę ir kita), ekstrapoliacija (objekto rodiklių dinamikos eilučių sudarymas pratęsiant į ateitį jų praeities ir dabarties tendencijas) ir objekto perspektyvų modeliavimas (lygčių sistemų, scenarijų, imitacinių modelių, grafikų ir kitų modelių sudarymas įvertinant objektą veikiančius veiksnius). Prognozuojant šie metodai dažniausiai derinami tarpusavyje.
Rūšys
Pagal objektą skiriama meteorologinis (orų prognozė), biologinis, fenologinis (fenologinė prognozė), hidrologinis (hidrologinės prognozės), ekologinis, medicininis, technologinis, ekonominis (ekonominės prognozės), politinis, karinis, statistinis (statistinė prognozė), demografinis (demografinės prognozės), socialinis prognozavimas, tvarios plėtros, mokslinis technikos pažangos ir kitų sričių prognozavimas, pagal santykį su numatoma objekto būkle – paieškos (darant prielaidą, kad objekto plėtros tendencijos nebus sąmoningai paveiktos priimtų sprendimų) ir normatyvinis (numatant tam tikrą poveikį objektui, būdus ir terminus pageidaujamai jo būklei pasiekti), pagal metodiką – statistinis, balansinių lentelių ir kita, pagal trukmę – trumpalaikis, vidutinės trukmės ir ilgalaikis (įvairiose srityse ši klasifikacija skiriasi, pavyzdžiui, ekonomikoje trumpalaikis prognozavimas apima iki metų, vidutinės trukmės – 1–5 metus, ilgalaikis – daugiau kaip 5 metų laikotarpį, o sudarant medicininę, orų prognozę terminai yra gerokai trumpesni).
Ekonominis prognozavimas, pagrįstas statistiniais duomenimis, ypač išpopuliarėjo plėtojantis biržų veiklai ir pradėjus vykdyti ilgalaikį nacionalinio ūkio planavimą. Prognozavimą savo veikloje naudoja dauguma bendrovių, valstybės ekonominę politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų, kurios dažnai pasitelkia specializuotas konsultacines bendroves, įvairių sričių ekspertus. Makroekonominis prognozavimas (BVP, vartojimo, investicijų, valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, infliacijos, nedarbo, kitų šalies ūkio svarbiausių rodiklių) turi atskleisti ne tik ilgalaikes tendencijas, bet ir jų ciklinius, sezoninius svyravimus. Viena didžiausių problemų prognozuojant ūkio plėtrą yra šešėlinės ekonomikos, kitų neapskaitomų veiksnių poveikio įvertinimas. Prognozavimas įmonėje yra svarbi vadybos funkcija, kuri padeda verslininkams numatyti gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų paklausą, ekonominių išteklių kainas, konkurenciją rinkoje, įmonės finansinių rodiklių pokyčius.
Mokslininkai
Didžiausią indėlį į prognozavimo metodų kūrimą ir plėtrą įnešė mokslininkai Fisheris Blackas, L. R. Kleinas, T. Ch. Koopmansas, W. Leontiefas, M. Scholesas (Jungtinės Amerikos Valstijos), J. R. N. Stone’as (Didžioji Britanija), L. Kantorovičius (SSRS).
Prognozavimas Lietuvoje
Lietuvoje prognozuoti šalies ūkio plėtros tendencijas pradėta 20 amžiaus 5 dešimtmetyje. J. Kriščiūno vadovaujama grupė sudarė Pietryčių Lietuvos ekonominio potencialo, K. Bieliuko – energetikos perspektyvinės plėtros kompleksiškai panaudojant Nemuno kaskadas, J. Dalinkevičiaus – statybinių medžiagų pramonės plėtros prognozes. Vėliau sudarytos perspektyvinės liaudies ūkio regioninio plėtojimo ir išdėstymo prognozavimo programos (vadovai K. Meškauskas, A. Žukauskas), prognozuoti darbo ištekliai, mokslo technikos pažanga. Regioninio ekonominio prognozavimo metodikas plėtojo A. Buračas, A. V. Rutkauskas, L. Satunovskis (daugiasektorinių optimizacinių prognozavimo modelių sistemos), R. L. Rajeckas, Ovidijus Balsys (automatizuota planinių skaičiavimų sistema), V. Rudzkienė (daugiamačių socialinės ir ekonominės plėtros statistinių modelių taikymas tendencijų analizei), R. Kuodis, A. Vasiliauskas, E. Vilkas (ilgalaikės Lietuvos ekonominės plėtros iki 2015–2020 prognozavimo pagrindimas).
L: H. Theil Applied Economic Forecasting Amsterdam 1966; S. Wheelwright, S. Makridakis Forecasting Methods for Management New York 1973; R. Rajeckas Sistema modelej planirovanija i prognozirovanija Moskva 1976; Mnogosektornye regional'nye modeli prognoza Vilnius 1978; R. Rajeckas, O. Balsys Analiz ėkonomičeskogo rosta i ocenka dolgosročnych prognozov Vilnius 1979; L. R. Klein, R. M. Young An Introduction to Econometric Forecasting and Forecasting Models Lexington 1980.
2638