programãvimas, indikatyvinis (netiesioginis) valstybės ekonominės ir socialinės plėtros planavimas rinkos ekonomikos ir mišriosios ekonomikos šalyse kaip vienas valstybės strateginio planavimo metodų (taikomas kartu su ekonominiu prognozavimu ir matematiniu programavimu). Programavimo pagrindas yra valstybės ekonominės ir socialinės plėtros strategija ir pagal ją sudaromos kompleksinės programos, kurios apibrėžia valstybės ūkio ilgalaikės raidos prioritetus, plėtros svarbiausius tikslus, kryptis, numatomą vykdyti valstybės ekonominę ir socialinę politiką siekiant užtikrinti tolygią ir subalansuotą plėtrą. Šios programos gali būti įvairios trukmės (trumpalaikės programos dažniausiai detalizuoja ilgalaikes), apimti visą valstybės ekonomiką ar tam tikrus ekonomikos sektorius, šakas, regionus, konkretaus tikslo ar projekto įgyvendinimą. Valstybės ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms šios programos yra privalomos, o privačiam sektoriui ir nevyriausybinėms organizacijoms jos yra rekomendacinio pobūdžio, siekiant pagal vyriausybės prioritetinius uždavinius netiesioginiais metodais skatinti ekonominę ir socialinę plėtrą nukreipiant investicijas, taikant fiziniams ir juridiniams asmenims mokesčių lengvatas, teikiant valstybės subsidijas (tam naudojamos valstybės biudžeto lėšos), kitas ekonomines ir teisines lengvatas. Programavimas būna efektyvesnis, jei remiasi ilgalaikiu ekonominiu prognozavimu. Programavimo principas apima ir nacionalinio biudžeto programavimą – biudžeto pajamų ir išlaidų planavimą, lėšų skirstymą ir naudojimą valstybinių programų pagrindu pagal strateginius tikslus ir plėtros prioritetus. Tai pažangus biudžeto formavimo metodas, kai skirtų lėšų panaudojimas vertinamas pagal iškeltų tikslų ir uždavinių įgyvendinimą.
Programavimas pradėtas taikyti po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Japonijoje, 20 amžiaus 6–7 dešimtmečiais – ir kitose Vakarų Europos šalyse, 8 dešimtmetyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Kinijoje, 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje – daugelyje posocialistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių.
LIETUVOJE pagrindinis strateginis dokumentas, atspindintis valstybės ateities viziją, pagrįstą ekonominės, socialinės, kultūrinės ir politinės padėties analize, yra Valstybės ilgalaikės raidos strategija, kuri padeda suderinti tarpusavyje ir integruoja valstybės bendrąsias ir šakines strategijas. Kitos svarbiausios programos: Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 ilgalaikė strategija (sudėtinė Valstybės ilgalaikės raidos strategijos dalis, kurioje numatytos ilgalaikės ekonominės politikos kryptys, būtinos šalies ūkio restruktūrizavimui paspartinti ir leidžiančios laiku prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, maksimaliai didinti ir efektyviai išnaudoti šalies ekonominį potencialą), Lietuvos inovacijų 2010–20 strategija (nustato Lietuvos inovacijų viziją, tikslus ir uždavinius siekiant sutelkti ir efektyviai valdyti valstybės išteklius, kurti konkurencingą, naujausiomis technologijomis ir kvalifikuotais žmogiškaisiais ištekliais grindžiamą žinių ekonomiką), Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa (skirta suaktyvinti Europos Sąjungos ekonominį augimą ir konkurencingumo didinimą), Vyriausybės programa. Vienas sėkmingiausių programavimo principo taikymo pavyzdžių – Lietuvos 2004–06 bendrasis programavimo dokumentas, pagal kurį buvo teikiama Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama Lietuvai. 2004–06 ji sudarė 895,2 mln. eurų, iš jų ūkio ekonominės ir socialinės infrastruktūros plėtros projektams finansuoti – 347,1 mln. (38,8 %), gamybos sektoriaus plėtros – 222,4 mln. (24,8 %), žmogiškųjų išteklių plėtros – 163,8 mln. (18,3 %), kaimo plėtros ir žuvininkystės – 135,0 mln. (15,1 %), techninei pagalbai – 26,9 mln. (3 %). Pagal Lietuvos 2007–13 Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją numatyti šie paramos panaudojimo prioritetai: produktyvūs žmogiškieji ištekliai žinių visuomenei, konkurencinga ekonomika, gyvenimo kokybė ir sanglauda.
L: R. Čiegis Tolydi ekonomikos plėtra Kaunas 1997; O. G. Rakauskienė Valstybės ekonominė politika Vilnius 2006; A. Vasiliauskas Strateginis valdymas Vilnius 2007; A. Butkevičius, J. Bivainis Nacionalinio biudžeto išlaidų planavimas Vilnius 2009; J. Kim From Line-item to Program Budgeting Seoul 2007.
1054
indikatyvinis planavimas; Valstybės ilgalaikės raidos strategija