programãvimo kalbà, žymenų sistema kompiuterių ir kitų programuojamų įrenginių programoms užrašyti. Skiriamos žemojo lygmens ir aukštojo lygmens programavimo kalbos. Žemojo lygmens programavimo kalbose atspindima kompiuterio architektūra, naudojamos kompiuteriui suprantamos komandos, jomis parašytas programas kompiuteris gali atlikti tiesiogiai (jei programa parašyta kompiuterio kalba) arba nesunkiai išversti į kompiuterio kalbą (pvz., jei programa parašyta asemblerio kalba). Dėl techninių detalių gausos ir mažo vaizdumo šios programavimo kalbos nepatogios vartoti ir taikomos tik tada, kai siekiama programos efektyvumo (vykdymo spartos, atminties ekonomijos), kai reikia tiesiogiai operuoti kompiuterio atmintimi ir komandomis. Kai operuojama stambesniais objektais, esančiais programuojamuose uždaviniuose (skaičiais, jų masyvais, tekstais ir kitais), vartojamos aukštojo lygmens patogesnės vartotojui (pvz., Pascal, Oberon, Java, C) kalbos. Jomis lengviau rašyti, skaityti, modifikuoti ir tobulinti programas. Programos yra artimos algoritmams, todėl šios programavimo kalbos dar vadinamos algoritminėmis. Programų, parašytų aukštojo lygmens programavimo kalboms, kompiuteris tiesiogiai vykdyti negali. Jas pirma išverčia (sakoma – transliuoja arba kompiliuoja) į kompiuterio kalbą ir tada vykdo. Toliau naudojamasi išversta programa, o prie pirminio teksto, parašyto programavimo kalba, grįžtama tik tada, kai reikia programą taisyti arba tobulinti. Programas, parašytas kai kuriomis aukštojo lygmens programavimo kalbomis, gali apdoroti speciali programa, vadinama interpretatoriumi, ji skaito uždavinio programos tekstą, jį analizuoja (interpretuoja) paeiliui (eilutę po eilutės) ir čia pat įvykdo nurodytus veiksmus. Programa nesuformuojama kompiuterio kalba, todėl ją reikia interpretuoti (ir vykdyti) naudojantis pakartotinai.
Naudojamas ir mišrusis variantas, kai programa, parašyta aukštojo lygmens programavimo kalba, išverčiama (transliuojama) į tarpinę kalbą, artimesnę kompiuteriui, o tarpinė kalba interpretuojama. Tarpinės kalbos interpretatorius yra paprastesnis ir spartesnis negu aukštojo lygmens programavimo kalba. Aukštojo lygmens programavimo kalba glaudžiai siejasi su programavimo metodais ir programavimo stiliumi – atspindi kurią nors vieną, o kartais ir kelias programavimo paradigmas. Imperatyviosiose kalbose aprašomi veiksmai, kaip iš pradinių duomenų gauti rezultatus. Deklaratyviosiose kalbose aprašoma, ką reikia gauti iš pradinių duomenų, t. y. apibrėžiama rezultatų priklausomybė nuo pradinių duomenų, o kaip juos gauti, kad tenkintų tas priklausomybes, paliekama spręsti kompiuteriui (tiksliau – transliatoriui). Dažniausiai vartojamos imperatyviosios programavimo kalbos skirstomos į procedūrines ir objektines. Procedūrinėse kalbose atskirai aprašomi duomenys (duomenų tipai) ir veiksmai su jais (funkcijos, procedūros), objektinėse programavimo kalbose duomenys ir veiksmai sujungiami į konstrukcijas, vadinamas objektais. Objektinėse programavimo kalbose būna ir procedūrinių kalbų elementų, o kai kurios ankstesnės procedūrinės programavimo kalbos papildomos objektais. Iš deklaratyviųjų kalbų pažymėtinos funkcinės ir loginės programavimo kalbos. Funkcinėse kalbose rezultatų priklausomybė nuo pradinių duomenų išreiškiama tiesiogiai, nenaudojant tarpinių kintamųjų (panašiai kaip matematikoje). Loginėse programavimo kalbose uždavinio sprendimas išreiškiamas kintamųjų santykiais. Deklaratyviosiose kalbose beveik visada būna ir imperatyviųjų kalbų elementų.
988