progresyvióji kãlinimo sistemà, kalinimo ir ankstesnio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų sistema, kai atsižvelgiama į nuteistojo elgesį, asmenybę, anksčiau padarytus nusikaltimus, nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Iš progresyviosios kalinimo sistemos susiformavo progresyvaus bausmių atlikimo principas, kuris dažniausiai įtvirtinamas valstybių teisės aktuose, reglamentuojančiuose bausmės atlikimą, lygtinį paleidimą.
1840–44 Norfolko katorgos kalėjime (Australija) pirmą kartą buvo pritaikyta vadinamoji angliškoji progresyvioji kalinimo sistema. Pagal ją kaliniai buvo skirstomi į 3 grupes: nuteisti pirmą kartą; nuteisti pirmą kartą, bet jau pasižymėję blogu elgesiu, ir nuteisti ne pirmą kartą už nesunkius nusikaltimus; recidyvistai, už sunkius nusikaltimus nuteisti ar pažeidę lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų reikalavimus asmenys. Laisvės atėmimo bausmė buvo atliekama 3 etapais. Pirmajame etape kaliniai bausmę atlikdavo vienutėse (3–9 mėn.), nedirbdavo. Antrajame etape kaliniai vienutėse buvo laikomi naktį, o dieną dirbo. Šiame etape kaliniai buvo skirstomi į 5 grupes pagal surinktus balus už gerą darbą ir pavyzdingą elgesį. Aukštesnėje grupėje buvo švelnesnis režimas, geresnės darbo sąlygos ir jo apmokėjimo taisyklės, daugiau pasimatymų. Į penktą grupę patekdavo tik pavyzdingo elgesio nuteistieji likus 12 mėn. iki lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų (lygtinis paleidimas vyrams galėjo būti taikomas atlikus 3/4, moterims – 2/3 bausmės). Trečiasis etapas – lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų (lygtinai paleisti asmenys buvo įpareigojami nepažeidinėti įstatymų, nebendrauti su įtartinos reputacijos asmenimis, sąžiningai užsidirbti pragyvenimui, pranešti policijai apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, kartą per mėnesį asmeniškai atvykti į policiją).
19 a. antroje pusėje progresyvioji kalinimo sistema paplito Airijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Airijoje angliškoji progresyvioji kalinimo sistema buvo modifikuota. Pirmajame etape visi nuteistieji turėjo kalėti vienutėje tam tikrą laiką (iš pradžių ne mažiau kaip 9 mėn., vėliau šis terminas buvo sutrumpintas). Antrasis etapas buvo identiškas angliškajai progresyviojo kalinimo sistemai. Trečiajame etape penktos grupės nuteistieji būdavo perkeliami į atvirojo tipo kalėjimą. Darbo dienomis jie be apsaugos su civiliais drabužiais galėjo išeiti dirbti už kalėjimo ribų. Darbo užmokestis (dalį jo nuteistieji galėjo naudoti savo reikmėms) priklausė nuo darbo kokybės ir masto. Švenčių ir poilsio dienomis nuteistieji privalėjo būti kalėjime. Progresyviojo kalinimo sistemos atmaina – reformatorijų sistema.
20 a. pradžioje progresyvioji kalinimo sistema išpopuliarėjo Europoje, pvz., Italija įteisino progresyviąją kalinimo sistemą 1930, Vokietija – 1933, Latvija – 1936. 1934 progresyvioji kalinimo sistema buvo įdiegta Japonijoje.
LIETUVOJE 1932 kalinimo įstaigose įvesta progresyvioji kalinimo sistema, bet praktiškai nebuvo įgyvendinta – įkalinimo sistemos reforma nutrūko prasidėjus SSRS okupacijai. Bausmių vykdymo kodekse (2002, įsigaliojo 2003) įtvirtintos lygtinio paleidimo sąlygos grindžiamos progresyvaus bausmių atlikimo principu.