Progresyvùsis judjimas (Progressive Movement), reformatoriškas politinis judėjimas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), susiformavęs 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Jo socialine atrama tapo vidurinė klasė. Šis judėjimas buvo atsakas į JAV ekonomikos modernizavimą ir politikų korupciją.
Pagrindiniai reikalavimai
Valstybinis monopolių reguliavimas – daugelis JAV progresistų manė, kad didelių monopolių pramonėje egzistavimas pažeidžia natūralios konkurencijos dėsnius, būtinus sėkmingai pažangiai šalies raidai. Prezidentai Th. Rooseveltas ir W. H. Taftas rėmė konkurencinės teisės raidą, siekdami neleisti nesąžiningos konkurencijos ekonomikoje. Kai kurie JAV progresistai pripažino stambaus kapitalo valstybinės kontrolės būtinumą.
Kova su korupcija buvo vienas pagrindinių JAV progresistų deklaruotų tikslų; korupcija laikyta pavojumi, galinčiu pakirsti valstybingumo pamatus.
Demokratija – JAV progresistai reikalavo sukurti tiesioginės demokratijos mechanizmus, kontroliuosiančius valstybės įstaigų veiklą. Kai kuriose valstijose – Vašingtone, Oregone, Aidahe, Viskonsine – įsigaliojo tiesioginė rinkėjų iniciatyva, referendumai ir savo rinkėjus nuvylusių deputatų atšaukimo teisė.
Miestų savivalda – sparčiai augančių miestų valdymo, valstijų administracijos reformos: iš renkamų deputatų reikalauta samdyti profesionalius vadybininkus, vykdančius teisines procedūras, organizuojančius dokumentų apyvartą ir kita. Atsirado miesto vadybininko (city manager) – profesionalaus administratoriaus, vykdančio miesto tarybos nutarimus – pareigybė. Miestų tarybų kompetencijos buvo praplėstos, o vietiniai politiniai bosai neteko buvusios galios. Miestų ir regionų lygmens pareigūnų kiekis buvo sumažintas.
Išsilavinimas – J. Dewey ir kiti akcentavo švietimo sistemos standartizavimo ir universalizavimo būtinumą, pasisakė už privalomą pradinį išsilavinimą. Buvo teigiama, kad berniukai ir mergaitės turėtų būti lavinami vienodai. Mokyklose panaikintos fizinės bausmės. Spartus miestų mokyklų tinklo augimas pritraukė vis daugiau pedagogių moterų, jos dirbo mokyklose mokytojomis ir administratorėmis.
Socialiniai darbuotojai – manyta, jie turėtų būti specialistai profesionalai, o ne mėgėjai entuziastai, todėl pradėta organizuoti profesionalių socialinių darbuotojų rengimo kursus. Viena žinomiausių ankstyvojo progresyvizmo socialinių darbuotojų buvo J. Addams, kuri organizavo savo kolegų darbą Čikagos lūšnynuose (siekta kovoti su skurdu keliant gyventojų išsilavinimo ir kultūros lygį).
Kova dėl moterų teisių – 19 a. antroje pusėje nedideli lokaliniai judėjimai virto vienu dideliu judėjimu iš pradžių dėl moterų teisės į aukštąjį išsilavinimą, vėliau – ir dėl rinkimų teisės suteikimo, lygiaverčio dalyvavimo šalies ekonominiame ir kultūriniame gyvenime (sufražizmas).
Vaikų darbo apribojimas – siūlyti įstatymų projektai, draudžiantys vaikų darbą ir suteikiantys galimybę jiems gauti mokyklinį išsilavinimą.
Profesinių sąjungų palaikymas – nuo 1907 Amerikos darbo federacija pradėjo reikalauti įstatymiškai remti profesines sąjungas. Įstatymų projektai dėl 8 valandų darbo dienos, minimalaus darbo užmokesčio moterims, darbuotojų ligoninėse praleisto laiko apmokėjimo, darbo saugos, sveikatos draudimo fabrikuose buvo remiami Demokratų partijos ir paties prezidento Th. Roosevelto.
Ekologiniai projektai – dalies JAV mokslininkų progresistų (J. Powellis ir kiti) pastangomis Th. Roosevelto prezidentavimo metais buvo priimti keli gamtos apsaugos įstatymai, tarp jų – dėl JAV nacionalinių miškų ir Didžiojo kanjono. 1902 pradėti žemių irigacijos darbai Vakarų valstijose, 1906 priimtas priešistorinių laikų indėnų gyvenviečių liekanų apsaugos įstatymas, 1907 – vandens išteklių apsaugos įstatymas.
Politinė įtaka
sufražisčių judėjimo būstinė Ohajo Clevelande (1912 08 02)
20 a. pradžioje dalis demokratų ir respublikonų kartu su kitomis politinėmis jėgomis ėmėsi progresinės įstatymų leidybos bei reformų. Reformos apėmė daugiausia valstybinį monopolių reguliavimą, profesinių sąjungų rėmimą, sveikatos apsaugą, kovą su korupcija, ekologiją. 1912 Respublikonų partijai skilus susikūrė Progresyvioji partija, kuri iškėlė savo kandidatą į prezidentus Th. Rooseveltą. Rinkimus pralaimėjusi partija suiro, tačiau pats skilimo faktas išprovokavo daugelio intelektualiųjų progresyvizmo judėjimo lyderių pasitraukimą iš respublikonų gretų. Respublikonai ir toliau mėgino įgyvendinti progresyvizmo ideologiją, tačiau labiau orientavosi į verslo interesus, atstovaujamus prezidentų W. H. Tafto ir H. C. Hooverio. JAV progresistams buvo būdingas populizmas, jie neigiamai vertino politinio ir finansinio elito įtaką, ragino kovoti su stambiomis korporacijomis ir įtakingais verslo klanais, vykdė municipalitetų reformas, siekė riboti alkoholio prekybą, skatino vidurinės klasės atstovų apgyvendinimą neturtingųjų kvartaluose. Jiems dalyvaujant daugelyje miestų atsirado specialios struktūros, kontroliuojančios racionalų biudžeto lėšų naudojimą, padėtį mokyklose.
Kultūrinis progresyvizmas
Filosofiniu progresyvizmo pagrindu tapo pragmatizmas, atsiskleidžiantis J. Dewey, W. Jameso darbuose. Jie prieštaravo socialinio darvinizmo apologetams (H. Spenseriui ir kitiems). Th. B. Veblenas darbe Dykinėjančios klasės teorija. Ekonominė institucijų studija (The Theory of the Leisure Class: An Economic Study of Institutions 1899) kritikavo turtingųjų klasės gyvenimo būdą. J. Dewey iškėlė vaiko interesus kaip svarbiausius. Tuo pat metu suklestėjo ir tiriamoji žurnalistika, jos pagrindinė užsakovė buvo vidurinė klasė, o taikinys – ekonominės privilegijos, korupcija, stambiosios korporacijos, siekiančios vyrauti rinkoje. Lincolnas Steffensas tyrė korupciją miestų municipalitetuose, kiti žurnalistai domėjosi senatorių, geležinkelių, draudimo kampanijų veikla, vaistų prekyba.
Vėlesnieji progresistų judėjimai
Antroji progresyvizmo banga kilo 20 a. 3 dešimtmetyje. Th. Roosevelto šalininkams pralaimėjus 1916 rinkimus ir Progresyviajai partijai nacionaliniu lygmeniu suirus, Viskonsino senatorius Robertas La Folletteʼas 1924 galėjo tapti naujos partijos lyderiu. 1924 jis iškėlė savo kandidatūrą atstovaudamas naujai Progresyviajai partijai (veikė 1924–34; ragino nacionalizuoti geležinkelius ir įvykdyti kitas reformas). 1924 rinkimuose ji atstovavo fermeriams ir darbininkams, buvo palaikoma Socialistų partijos, Amerikos darbo federacijos ir geležinkelių profesinių sąjungų. R. La Folletteʼas gavo 17 % balsų, bet nugalėjo tik gimtajame Viskonsine. 1925 jis mirė, bet jo šeima tęsė politinę veiklą. Paskutinis Progresyviosios partijos atstovas užėmė oficialų postą 1937.
senatorius R. La Folletteʼas per 1924 rinkimų kampaniją
Trečioji progresyvizmo banga kilo laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo. 1947 buvęs JAV viceprezidentas Henry A. Wallaceʼas pradėjo savo rinkimų kampaniją kritikuodamas H. Trumaną dėl JAV santykių su SSRS bloginimo politikos. 1948–55 gyvavo dar viena Progresyvioji partija. Ekonominės raidos programa rėmėsi J. M. Keyneso paklausos stimuliavimo idėjomis ir Th. B. Vebleno pažiūromis. Programa numatė vadinamąją mišriąją ekonomiką ir valstybinį planavimą, atitiko Europos socialdemokratų siekius nacionalizuoti bankus ir kai kurias pramonės sritis. Politinė H. A. Wallaceʼo platforma numatė panaikinti rasinę segregaciją, juodaodžiams amerikiečiams suteikti rinkimų teisę, universalų valstybinį draudimą. Tuo metu tai buvo neįprasta, naujoviška platforma.
Partijos pagrindą sudarė kairysis Demokratų partijos sparnas – judėjimas Progresyvūs Amerikos piliečiai, susikūręs 1946 12 susivienijus Pilietinės veiklos komitetui ir Nepriklausomo pilietinio mokslo, menų ir laisvųjų profesijų komitetui. Progresyvieji Amerikos piliečiai, kitaip nei kitos politinės jėgos, buvo už Šaltojo karo pabaigą ir santykių su SSRS gerinimą. Partijai priklausė daugiausia liberalios inteligentijos ir kairiųjų profesinių sąjungų atstovai, ją palaikė ir JAV komunistai, bet tai progresistams veikiau pakenkė.
Iš pradžių H. A. Wallaceʼas galėjo tikėtis nepatenkintųjų perdėm konservatyvaus H. Trumano kursu balsų – apklausos prognozavo jiems 11–18 % rinkėjų balsų. Todėl H. Trumano aplinkos žmonės pasiūlė juos neutralizuoti pažadais darbininkams, fermeriams ir juodaodžiams, o užsienio politikoje paversti H. A. Wallaceʼą rinkėjų akyse SSRS marionete. Užduotis palengvėjo SSRS pradėjus labiau kontroliuoti Rytų Europą ir surengus Berlyno blokadą. Tai lėmė H. A. Wallaceʼo partijos nesėkmę – ji surinko vos 2,37 % balsų. Pats H. A. Wallaceʼas paliko Progresyviąją partiją 1950, kai Šiaurės Korėjos agresija prieš Pietų Korėją privertė jį nutolti nuo pacifizmo ir remti Korėjos karą. 1952 partijos kandidatai Vincentas Hallinanas ir Charlotta Bass (pirmoji tamsiaodė moteris, iškelta į viceprezidento postą) gavo vos 0,2 % balsų. Partija prarado paskutinius savo rėmėjus ir 1955 likvidavosi.
Ketvirtoji progresistų banga kilo 20 a. 7–9 dešimtmečiais kaip naujųjų kairiųjų, populistų, feministų, ekologinių aktyvistų veikla. JAV polititikoje jie atstovavo centristinėms, socialdemokratinėms ar demokratinio socializmo pažiūroms. Žymiausiais šiuolaikinio JAV progresyvizmo atstovais laikomi Barnie Sandersas ir Elizabeth Warren. Jų pozicijos ypač stiprios Vermonte ir Seattleʼe (į jo municipalitetą buvo išrinkta Kshama Sawant). Reikšmingais progresyviojo pobūdžio judėjimais tapo protesto akcijos Užimk Wall Streetą (Occupy Wall Street), senatoriaus B. Sanderso rinkimų kampanija, jaunų progresistų išrinkimas į Kongresą 2019.
M. J. Schiesl The Politics of Efficiency: Municipal Reform in the Progressive Era 1880—1920 Berkeley 1972; W. J. Reese Power and the Promise of School Reform: Grassroots Movements during the Progressive Era Boston 1986; J. L. Tropea Rational Capitalism and Municipal Government: The Progressive Era / Social Science History Vol. 13, No. 2 Cambridge 1989; A. L. Harriby Progressivism: A Century of Change and Rebirth / Progressivism and the New Democracy Amherst 1999; Encyclopedia of the Gilded Age and Progressive Era 2005.
1088