projèkcinė geomètrija, geometrijos šaka, tirianti geometrinių figūrų savybes (vadinamas projekcines), kurių nekeičia projekciniai atvaizdžiai (pvz., figūros projektavimas). Projekcinės savybės yra taškų išsidėstymas vienoje tiesėje, algebrinės kreivės eilė ir kiti projekcinės geometrijos objektai, kitaip negu elementariosios geometrijos objektai, yra projekcinėje erdvėje ir joje projekcija tampa abipus vienareikšmiu atvaizdžiu. Yra keli būdai projekcinei geometrijai aksiomiškai apibrėžti. Dažniausiai naudojama pakeista D. Hilberto aksiomų sistema, 1899 sukurta elementariajai geometrijai apibrėžti. Pagal šią sistemą, projekcinė erdvė yra aibė, sudaryta iš 3 rūšių objektų (taškų, tiesių ir plokštumų) ir jų sąryšį apibūdina aksiomos. Pvz., bet kurios dvi tiesės, esančios vienoje plokštumoje, turi bendrą tašką, ir kiekvienoje tiesėje turi būti bent 3 skirtingi taškai. Projekcinėje geometrijoje taikoma dualumo principas, Brianchono teorema, Desargues’o teorema, Pascalio teorema. Projekcinės geometrijos pagrindus 17 a. sukūrė G. Desargues’as, suformulavęs perspektyvos teoriją, ir B. Pascalis, nagrinėjęs kūgio pjūvius. Tolesnę projekcinės geometrijos plėtotę lėmė Gaspardo Monge’o (Prancūzija) darbai. Projekcinė geometrija tapo savarankiška matematikos šaka, kai J.-V. Poncelet figūrų projekcines savybes išskyrė į atskirą klasę. Vėliau projekcinę geometriją rutuliojo Jakobas Steineris (Vokietija), Michelis Floréalis Chasles’is (Prancūzija) ir Karlas Georgas Christianas von Staudtas (Vokietija); jų darbuose buvo plėtojamas aksiominis metodas. Analitinių projekcinės geometrijos metodų sukūrė A. F Möbius ir Julius Plückeris (Vokietija).
1751