projèkciniai tèstai, asmenybės visapusiško tyrimo metodikos, pagrįstos projekcijos rezultatų psichologine interpretacija. Projekcija (priskyrimas kitiems idėjų, minčių, nuomonių, norų, motyvų, ribojančių veiksnių, kurių žmogus nemano esant savų ir nuo kurių nesąmoningai atsiriboja) šiuo atveju traktuojama ne tik kaip psichikos gynybos mechanizmas, bet ir kaip suvokimo procesų priklausomybė nuo ankstesnio suvokimo pėdsakų atmintyje. Žmogus, atsidūręs tam tikroje padėtyje, ją suvokia individualiai, pavyzdžiui, piešinį kiekvienas interpretuoja savaip (interpretavimą lemia asmenybės savybės). Projekciniai testai atliekami ne tiesiogiai (pavyzdžiui, kaip tiriant klausimynais arba kitomis metodikomis), bet perkėlimo metodu, tai yra bandant išprovokuoti žmogaus pasąmoningą elgesį jam pačiam to nesuvokiant. Projekciniai testai leidžia išplėtoti sąmoningus ir nesąmoningus asmenybės kompleksus, kurie slepiasi už pseudoracionalių samprotavimų. Skiriama asociaciniai, arba verbaliniai, projekciniai testai (pasakojimų ir jų sekos konstravimas, sakinių ir pasakojimų užbaigimas) ir ekspresiniai, arba neverbaliniai, projekciniai testai (psichodrama, piešimas laisva tema, žaidimas ir kita). Projekciniai testai laikomi pačiais vertingiausiais asmenybės testais. Jie palyginti išsamiai parodo tiriamojo individualybę, emocines savybes, neurozines reakcijas, dvasinio pasaulio turinį, kurio pats žmogus dažniausiai neįstengia tiesiogiai išreikšti, padeda įvertinti sudėtingas asmenybės savybes. Projekcinius testus taikantis psichologas turi būti gerai teoriškai pasirengęs ir įgijęs praktinio patyrimo.
Projekciniais testais susidomėta 19 amžiaus pabaigoje. 1857 pirmasis rašalo dėmes kaip projekcinius stimulus panaudojo vokiečių gydytojas ir dailininkas J. Kerneris. Jis pastebėjo, kad kai kurie žmonės, įvairiai interpretuodami rašalo dėmes, atskleidžia save. 1896 prancūzų psichologas A. Binet pasiūlė rašalo dėmes panaudoti nepsichopatologinei asmenybei vertinti. 1910 Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas G. M. Whipple’is išleido pirmą projekcinių testų atsakymų rinkinį knygoje Intelekto ir fizinių testų vadovėlis (Manual of Mental and Physic tests). 1911 Šveicarijos psichiatras H. Rorschachas pirmasis pasiūlė naudoti rašalo dėmes diagnostikos tikslais ir 1921 išleido knygą Psichodiagnostika (Psychodiagnostik), kurioje paskelbė savo tyrimų rašalo dėmėmis (10 stimulų, tai yra rašalo dėmių, parodoma tiriamajam, kuris turi pasakyti, ką jos jam primena) duomenis.
Didžiosios Britanijos psichologas, antropologas, statistikas F. Galtonas 1879 sukūrė žodžių asociacijos projekcinius testus, Šveicarijos psichologas C. G. Jungas 1910 pritaikė projekcinius testus praktiškai neurotiniams konfliktams atpažinti. 1943 Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas H. Murray sukūrė apercepcijos projekcinius testus, skirtus vaikų nuo 3 iki 10 metų asmenybei tirti. Jis teigė, kad šie testai gali padėti nustatyti tarpasmeninių santykių dinamiką, poreikių svarbą, gynybos pobūdį ir kilmę. 1926 Jungtinių Amerikos Valstijų psichologė F. L. Goodenough sukūrė piešimo projekcinių testų metodiką Nupiešk žmogų, skirtą vaikų intelekto tyrimams. 1949 Jungtinių Amerikos Valstijų psichologė K. Machover pirmą kartą pristatė piešinio psichodinaminio interpretavimo sistemą. 1948 Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. N. Buckas sukūrė projekcinius testus Namas‑Medis‑Žmogus, kurie apibūdina tiriamojo asmenybės bruožus, taip pat kartais gali būti taikomi ir smegenų pažeidimams arba bendram neurologiniam funkcionavimui įvertinti.