projèktų metòdas, aktyvaus mokymo forma, kuri skatina ugdytinius sieti mokymąsi su tikrove ieškant daiktų ir reiškinių sąsajų, pratina dirbti grupėje su kitais sprendžiant visiems aktualią problemą. Projektas, t. y. konkreti problema, suprantamas kaip veiklos procesas (problemos iškėlimas) ir tos veiklos rezultatas. Projektas apima kelis darbo etapus: idėjos, problemos, hipotezės atsiradimą, darbo planavimą, darbų paskirstymą, tyrimą, informacijos paiešką, darbo kūrimą, rezultatų apibendrinimą. Ugdytiniai mokosi sieti teorines žinias su praktiniu darbu, tirti ir spręsti problemas neatitrūkus nuo socialinės tikrovės, kurioje jos iškyla, naudoti informacijos paieškos įvairius būdus, sisteminti medžiagą, organizuoti savo ir kitų darbą, bendradarbiauti, imtis atsakomybės už savo veiksmus, išreikšti ir apginti savo nuomonę. Ugdytojas tampa ugdytinių mokymosi proceso partneriu ir padėjėju, jo uždavinys – apibrėžti darbo pobūdį, padėti ugdytiniui suvokti save ir savo aplinką, išsirinkti iš informacijos srauto tinkamą pagal gebėjimus informaciją ir paversti ją vertingomis žiniomis. Parinkta tema (pavyzdžiui, iš kasdieninio gyvenimo, profesinės srities, regioninių ypatumų, kultūrinio palikimo, politikos, ekonomikos ir ekologijos aspektų) turi būtų įdomi ugdytiniams ir išsprendžiama. Reikia įvertinti, ar projektas turės apčiuopiamų rezultatų, kokių sąlygų ir kokios papildomos informacijos reikia tyrimui atlikti, kokių kliūčių gali atsirasti. Projektų metodas lavina intelektą, ugdo įgūdžius, kuriuos būtų galima pritaikyti gyvenime. Projektų metodas leidžia atsižvelgti į ugdytinių nevienodą mokymosi aktyvumą, gebėjimus ir interesus, mokymasis suasmeninamas ir individualizuojamas, galima organizuoti visapusišką mokymosi procesą, integruoti kelių dalykų pamokų temas į bendrą temą, skatinamas ugdytinio pasitikėjimas, naudojami informacijos įvairūs šaltiniai (knygos, enciklopedijos, žurnalai, laikraščiai, kompaktinės plokštelės, internetas ir kita), suteikiama galimybė asmenybei atsiskleisti, bendradarbiaujama sprendžiant problemas, mokomasi būti tolerantiškiems, suvokti individo ir grupės santykį, generuoti idėjas ir jas įgyvendinti, planuoti ir laiku atlikti užduotis, keičiamas ugdytinių požiūris į mokyklą, mokymo procesą, didinama jų vidinė mokymosi motyvacija.
Projektų metodo ištakos siejamos su Jungtinių Amerikos Valstijų filosofo ir pedagogo J. Dewey probleminiu mokymu. Jungtinių Amerikos Valstijų pedagogas W. H. Kilpatrickas, remdamasis J. Dewey problemų sprendimo metodu pasiūlęs projektų metodą, projektu vadino bet kokią kryptingą veiklą, kurioje asmeniškai svarbūs tikslai lemia veiksmus (į kur nukreipta veikla), vyksmo pobūdį (kaip ši veikla vykdoma) ir norą veikti (vidinė motyvacija). W. H. Kilpatrickas pabrėžė asmeninį vaiko požiūrį į vykdomą projektą, teigė, kad projekto kūrimo metu įgyjama ne tik žinių ir įgūdžių, bet ir susiformuoja asmeninės nuostatos, asmeninis požiūris į dalykinę sritį.
L: T. Tamošiūnas Projektų metodas ugdymo praktikoje Šiauliai 1999; M. Teresevičienė, J. Adomaitienė Projektai mokymo(si) procese Kaunas 2000.