prokònsulas ( pro… + konsulas), senovės Romoje – valstybės pareigūnas. Prokonsulu tapdavo tarnybą baigęs konsulas. Paprastai įgaliojimus gaudavo metams. Galėjo skirti provincijoje legatus ir žemesniuosius promagistratus.
Prokonsulo pareigybė atsirado 327 prieš Kristų. Iš pradžių prokonsulai vykdė karinius pavedimus už Romos valstybės ribų. Sukūrus provincijas tapo jų valdytojais. Turėjo administracinę, karinę ir teisinę valdžią. Nuo 27 pr. Kr. daugiausia valdė Senato provincijas (Romos provincijos). Romos imperijos laikotarpiu dauguma prokonsulo teisių atiteko imperatoriui. Pareigybė gyvavo iki 5 a. pradžios, bet tik dalyje provincijų: Mažojoje Azijoje, Graikijoje, keliose kitose Rytų Romos imperijos provincijose. Vakarų Romos imperijoje pareigybė išliko tik Afrikos provincijoje.
Žymiausi prokonsulai: Cezaris (Cizalpinės Galijos prokonsulas 58–48 pr. Kr.), Markas Licinijus Krasas (Sirijos prokonsulas 55–53 pr. Kr.), Pompėjus Didysis (Ispanijos prokonsulas 55–50 pr. Kr.).