prokuratorius

prokurãtorius (lot. procurator – globėjas, valdytojas, patikėtinis), asmuo, teikęs teisinę pagalbą asmenims ir atstovavęs jiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismuose. Apie advokatų diplomatinį atstovavimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žinoma iš Gedimino diplomatinių dokumentų (1324), apie gynėjo teisminį atstovavimą – nuo 1388, arbitražinį prokuratorių atstovavimą – nuo 1413. Veikiant Magdeburgo teisei ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisminei praktikai nuo paprotinės teisės laikų žinomas gynėjas pradėtas vadinti prokuratoriumi. Kartu iš Lenkijos perimtas ir prokuratoriaus sinonimas kalbėtojas. I Lietuvos Statutas (1529) skelbė, kad prokuratoriumi gali būti asmuo, nuolat gyvenantis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet atsižvelgiant į bylos pobūdį (pavyzdžiui, ginant garbę) šis reikalavimas galėjo būti ir netaikomas. Prokuratoriui išsilavinimo, kvalifikacijos, praktinės patirties ir kiti reikalavimai nebuvo keliami. II Lietuvos Statutas (1566) ir III Lietuvos Statutas (1588) išsamiau reglamentavo galimybę būti prokuratoriumi. Juo negalėjo būti teisėjai, pateisėjai, raštininkai, taip pat svetimšaliai, kurie negyveno Lietuvoje. Bylose, kuriose galėjo būti pritaikyta mirties bausmė, leista turėti ir svetimšalį prokuratorių. Teismas asmeniui, kuris nesugebėdavo teisme ginti savo teisių, šiam paprašius turėjo skirti prokuratorių. Sosto įžeidimo bylose prokuratorių skirdavo didysis kunigaikštis. Neturtingiems didžiojo kunigaikščio valdiniams, našlėms ir našlaičiams prokuratorius būdavo skiriamas nemokamai. 1638 įvesta mirties bausmė prokuratoriui už atstovaujamojo interesų išdavimą. Nuo 1764 bajorų bylose prokuratoriumi galėjo būti tik bajoras, kitose bylose – ir miestietis. Prokuratoriaus institutas išnyko 1840 nustojus galioti III Lietuvos Statutui.