proletariãtas, darbiniñkų klãsė, asmeniškai laisvų, bet neturinčių gamybos priemonių nuosavybės ar žemės ir todėl savo darbo jėgos pardavimu pragyvenimui užsidirbančių žmonių sluoksnis.
Terminas atsirado antikos laikais. Senovės Romoje proletariatas buvo žemiausias visuomenės sluoksnis, valstybės požiūriu beveik bevertis (mokesčiams mokėti ir karo tarnybai atlikti). Ši samprata atgijo 17–18 a., taip buvo vadinami visi nuskurdę visuomenės nariai. Vakarų Europoje jų ypač padaugėjo 18 a., manoma, dėl demografinio sprogimo. 19 a. pradžioje, kai Vakarų Europoje plėtojosi pramonės revoliucija ir daugelis nuskurdusių, nuvarytų nuo žemės žmonių tapo pagrindine fabrikinei gamybai telkiama darbo jėga, pradėta ieškoti tikslesnio šio socialinio sluoksnio apibrėžimo. Tada proletarais įvardyti už atlyginimą dirbantys neturtingi, bet laisvi žmonės, kurių nebereikia šelpti (žemiau už juos buvo tik liumpenproletarai). Proletariatą tik su fabrikine gamyba pirmasis siejo vokiečių ekonomistas ir sociologas L. von Steinas. Jis ir jo požiūrį perėmęs K. Marxas proletariatu vadino nuo atlyginimo priklausančių ir išnaudojamų darbininkų klasę, kurios narių daugėja priklausomai nuo kapitalo kaupimo ir koncentracijos ir kurie vis labiau nuskursta (pagal K. Marxą, visa tai esąs matematiškai tiksliai įrodomas dėsnis). Pamažu jais tampa šalies gyventojų dauguma, jie įsisąmonina savo padėtį, išsiugdo revoliucinę pasaulėžiūrą ir todėl visuomenės plėtra artėja prie proletarinės revoliucijos. Vėliau proletariato terminas nebevartotas tiksliai taip, kaip jį apibrėžė K. Marxas. 19 a. darbininkų judėjime vyravo ikimarksinė proletariato samprata. Darbininkų judėjimo vadovai save laikė darbininkų, visų nuskriaustųjų, neprivilegijuotųjų, labiausiai nuskurdusiųjų, t. y. plataus žemutinio socialinio sluoksnio šalininkais, o patys dažniausiai buvo kilę iš kvalifikuotų darbininkų ir daugiausia amatininkų bei inteligentų, t. y. dauguma nebuvo jų atstovaujamo sluoksnio dalis. Savo sėkmę jie matavo kovos dėl geresnių darbo sąlygų ir didesnio užmokesčio, rinkimų reformos, didesnių socialinių garantijų laimėjimais, stengėsi laimėti daugiau balsų per rinkimus, t. y. jiems nebuvo sėkmės kriterijus klasės revoliucinės sąmonės didėjimas (viena priežasčių ta, kad K. Marxo veikalai nebuvo leidžiami tokiu tiražu, kad juos būtų lengva gauti).
Dėl pramonės ir darbininkų judėjimo plėtros Vakarų Europos visuomenė pamažu keitėsi. 19 a. pabaigoje, kai darbininkų judėjimo atstovai įsisavino K. Marxo teoriją, jų nuostatos jau buvo susiformavusios ir K. Marxo suformuluotai proletariato koncepcijai įsitvirtinti buvo per vėlu. Kito pramonės darbininkų sluoksnio struktūra ir puoselėjamos vertybės. Darbininkų judėjime pradėjo vyrauti darvinizmas ir revizionizmas, tikėjimas, kad racionalesnė socialinė tvarka bus pasiekta sukūrus stiprias savo atstovų organizacijas. Socialistų partijos tapo parlamentinėmis, jų atstovai svarstė biudžeto, kolonijų klausimus, buvo vykdomosios valdžios atstovai. Matydami šiuos pokyčius net K. Marxo ortodoksiniai šalininkai proletariato terminą suvokė nebe taip, kaip jis buvo vartojamas Komunistų partijos manifeste, be to, darbininkų klasę, kaip ir kitas socialines grupes visada buvo sunku apibrėžti į matematinį tikslumą orientuotos K. Marxo teorijos terminais.
Iš esmės nauja proletariato samprata paplito 19 a. pabaigos Rusijoje, kur pramonės revoliucija tik prasidėjo ir proletariato (ypač turinčio revoliucinę savimonę) iš esmės dar nebuvo. V. Lenino vadovaujami bolševikai sakėsi atstovaujantys gyventojų daugumą sudarančių progresyvių masių, t. y. proletariato (mažuma) ir pusiau proletarinių elementų (kaime gyvenančių žemės ūkio samdinių) interesams. Revoliucinės dvasios nešėjais bolševikai laikė ne proletariato savimonę, bet revoliucinę partiją, t. y. save, todėl proletariato terminą bolševikai pamažu keitė žodžiais darbininkų klasė, progresyvūs dirbantieji, masės. Dauguma komunistų (daugiausia 20 a. antroje pusėje) jau kalbėjo apie klasių kovą nebe tarp kapitalistų ir proletariato, bet tarp kapitalistų ir pažangiųjų jėgų.
20 a. Vakarų Europoje bandymai atgaivinti proletariato sampratą buvo nesėkmingi, iš dalies todėl, kad visų dirbančiųjų sluoksnio marksistinės pakraipos tyrėjų (pvz., M. Horkheimerio, T. Adorno, H. Marcuse’s, E. Frommo, J‑P. Sartre’o, E. Mandelio) analizė buvo labiau teorinė, neparemta tiksliais kiekybiniais darbininkų sluoksnio ir jo padėties tyrimais, todėl daugelis jų išvadoms nepritarė.