proletariãto diktatūrà, marksistinėje teorijoje – laikina valstybės valdymo forma pereinant iš klasinės kapitalistinės į neklasinę komunistinę visuomenę. Koncepcijos metmenis K. Marxas ir F. Engelsas pirmą kartą išdėstė Komunistų partijos manifeste (1848), Karlas Marxas tikslino Gothos programos kritikoje (Kritik des Gothaer Programms 1875), Friedrichas Engelsas – Anti–Diuringe (Anti‑Dühring 1878).
Proletariato diktatūra įvedama proletariatui paėmus politinę valdžią. Proletariato diktatūra įsivaizduota ne kaip individo, bet kaip viso socialinio sluoksnio – darbininkų klasės – valdymas norint pertvarkyti kapitalistinius ekonominius, socialinius ir politinius santykius į komunistinės visuomenės santykius ir įveikti nuverstos klasės – buržuazijos – pasipriešinimą.
Marksizmo klasikai išsamaus veiksmų plano neparengė, tik nurodė, kad geriausias praktinis proletariato diktatūros pavyzdys yra 1871 Paryžiaus komunos įvestas valdymo tipas (visuotiniu balsavimu išrinkti atstovai perima postus administracinėje, teisinėje ir švietimo sistemoje, deputatus lengva atšaukti; vienodas darbo užmokestis užkerta kelią karjerizmui ir kovai dėl postų).
Vėliau proletariato diktatūros teoriją plėtojo V. Leninas knygoje Valstybė ir revoliucija (Gosudarstvo i revoliucija 1917) ir kituose veikaluose. Jis nurodė, kad proletariatui, kuris neturi tiek patirties ar įgūdžių, kiek buržuazija, ir todėl yra visapusiškai silpnesnis (ypač karinėje srityje), turi vadovauti gerai parengtų profesionalių revoliucionierių partija. Teoriškai proletariato diktatūra turėjo būti demokratinė daugumos valdžios sistema, už kurios ribų atsidurtų tik pertvarkoms nepritariantys gyventojų sluoksniai (jie liktų už įstatymo ribų). Principų įgyvendinimas praktiškai susiklostė kitaip: Rusijoje iš pradžių valdžioje liko tik viena partija (bolševikų), kitos, net ir ginančios socializmo principus, buvo uždraustos. Demokratinės procedūros formuojant visų lygių valstybės valdžią tapo fikcija, proletariato avangarde – partijoje – Vladimiro Lenino laikų valdančiojo elito diktatūrą ilgainiui pakeitė J. Stalino suburto elito diktatūra.
Kai kuriose vadinamosiose liaudies demokratijos šalyse (SSRS įtakoje esančios valstybės) išliko ir kitų, formaliai ne darbininkų interesams atstovaujančių partijų. Maoistinėje Kinijoje proletariato diktatūros principas pakeistas vadinamosios liaudies (darbininkų ir valstiečių, ankstyvuoju laikotarpiu dar ir smulkiosios buržuazijos) diktatūros principu (maoizmas).