pròlogas, stačiatikių bažnytinėje literatūroje – šventųjų gyvenimų ir Bažnyčios Tėvų pamokymų rinkinys, kuriame tekstai išdėstyti kalendorine tvarka nuo rugsėjo 1 iki rugpjūčio 31.
Pirmasis rinkinys (vadintas sinaksarijumi, rytų ir pietų slavų žemėse – prologu) sudarytas, spėjama, Kijevo metropolijoje ne vėliau kaip 12 a. pradžioje. Jį sudarė iš graikų į bažnytinę slavų kalbą išversti trumpi šventųjų minėjimai ir gyvenimų aprašymai. Kijevo Rusioje rinkinys papildytas rytų slavų šventųjų gyvenimų aprašymais ir pamokymais. Plačioji prologo redakcija atsirado 12 a. 7 dešimtmetyje Vladimiro‑Suzdalės kunigaikštystėje, raštininkams suredagavus hagiografinius tekstus ir pridėjus didaktinę dalį (po 2–3 pamokymus kiekvienai dienai). Redakciją sudarė 2 tomai, skirti rudens–žiemos ir pavasario–vasaros pusmečiams. 12 a. antroje pusėje–13 a. pradžioje Kijevo Rusioje sudaryta trumpoji redakcija, kurios hagiografinė dalis paimta iš sinaksarijaus, o didaktinė sudaryta sutrumpinus plačiosios redakcijos nuorašą (po 1–2 pamokymus kiekvienai dienai). 14 a. 3 dešimtmetyje Pskovo kunigaikštystėje atsirado Pskovo redakcija – trumposios redakcijos hagiografinė dalis papildyta vietinių šventųjų gyvenimų aprašymais, o pamokymai pakeisti naujais didaktiniais tekstais. Daugelis jų skirti kunigaikščiams ir pasaulietinei valdžiai pamokyti.
Naugarduko redakcijos prologo lapas (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka)
14 a. pirmame ketvirtyje Balkanuose įvedant Jeruzalės tipiką, iš graikų į bažnytinę slavų kalbą du kartus buvo išverstas eiliuotasis prologas, kuriame prieš šventųjų gyvenimų aprašymus pateikiami Bizantijos poeto Kristupo Mitilėniečio (11 a.) trumpi šventųjų dvasinius žygdarbius aukštinantys eilėraščiai. Vertimai buvo atlikti nepriklausomai vienas nuo kito iš skirtingų graikiškųjų originalų. Vienas vertimų atsirado bulgarų knyginėje aplinkoje, kitą atliko serbų raštininkai. Rytų slavų žemėse paplito tik bulgariškasis eiliuotojo prologo vertimas. Prologo eiliuotoji atmaina, neturinti pamokomosios dalies, buvo papildyta pamokymais iš plačiosios arba trumposios prologo redakcijų ir kitų šaltinių. 15 a. sukurtos Naugardo, Maskvos ir Kirilo Belozerskiečio eiliuotojo prologo redakcijos.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vėliau Abiejų Tautų Respublikoje, buvo paplitusių ir naujų prologo redakcijų. Kijevo-Sofijos redakcijos žinomi trys 15–17 a. nuorašai. Redakcijos branduolys susiformavo Kijevo Rusioje prieš plačiąją redakciją. Joje yra pasakojimų iš šv. Mikalojaus Stebukladario ankstyvojo stebuklų ciklo ir kitų archajinių tekstų. Vėliau tradiciniai tekstai perkelti į kitas dienas, kai kurie šventųjų gyvenimų aprašymai pakeisti naujomis versijomis ir įterpta naujų pamokymų. 14 a. antroje pusėje Kijevo-Sofijos redakcija perrašyta Smolensko kunigaikštystėje – įtraukta vietinių valdovų ir Bažnyčios hierarchų minėjimų. Apie redakcijos plitimą Kijevo metropolijoje liudija 15 a. pabaigos nuorašai, kilę iš Kijevo Sofijos soboro ir Šv. Mykolo auksinių kupolų vienuolyno Kijeve.
Įprastojo prologo Naugarduko redakciją (išliko trys 16 a. pirmo ketvirčio nuorašai) LDK raštininkai sukūrė ne anksčiau kaip 15 a. 7 dešimtmetyje; dauguma tradicinių tekstų kruopščiai suredaguota, įterptas trumpas Vilniaus kankinių gyvenimo aprašymas ir 10 pasakojimų apie Kijevo Olų vienuolius iš Kijevo Olų pateriko (švenųjų gyvenimo aprašymų). Žymiai išplėsta didaktinė dalis (ne mažiau kaip 170 naujų pamokymų pirmajam pusmečiui). Vienas iš Naugarduko redakcijos nuorašų, kurį metropolito Juozapo II Soltano liepimu 1512 perrašė Naugarduko Boriso ir Glebo katedrinės bažnyčios raštininkai, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, kiti du yra Maskvos ir Novosibirsko bibliotekose.
Naugarduko redakcijos prologo viršelis (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka)
Eiliuotojo prologo Kijevo redakcijos (susiformavo 1462–96) žinoma 11 nuorašų (15–17 a.) iš Bielsko, Peremislio ir Lucko stačiatikių vyskupijų. Seniausias išlikęs sukurtas 1496 Bielske ar jo apylinkėse, vėliau pateko į Supraslio vienuolyno biblioteką. Šioje redakcijoje beveik nėra naujų pamokymų, atnaujinti Kijevo Olų vienuolyno steigėjų Antano ir Teodosijaus gyvenimų aprašymai, įterpti 24 pasakojimai apie vienuolius iš Kijevo Olų pateriko antrosios Kasijono redakcijos (sudaryta Kijevo Olų vienuolyne 1462).
Įprastojo prologo muziejinė redakcija žinoma iš Lvovo vyskupijos nuorašo (apie 1643). Jame sukompiliuoti tekstai iš įprastojo ir eiliuotojo prologų, t. p. iš Naugarduko ir Kijevo redakcijų. Kai kurių šventųjų gyvenimo aprašymai pakeisti naujomis versijomis, paremtomis skaitiniais iš P. Skargos Šventųjų gyvenimų (Żywoty świętych 1579), Simeono Metafrasto (m. apie 1000) Šventųjų gyvenimų rinkinio bei 1619 Kijevo Olų lauros spaustuvėje išleisto Antologiono. Didaktinė dalis 1630–40 papildyta pamokymais iš bažnytinių slavų ir lotynų rankraštinių ir spausdintų šaltinių (ne mažiau 100 tekstų). Redakcija sukurta pasauliečių pamokymo tikslais.
Eiliuotojo prologo rimuotoji redakcija žinoma iš 17 a. vidurio ukrainietiškojo nuorašo. Joje šventųjų gyvenimų aprašymų pradžioje ir pabaigoje pateikti rimuoti eilėraščiai (autorius nežinomas). Kai kurie rimuotosios redakcijos šventųjų gyvenimai naujai išversti iš graikų kalbos, kiti pakeisti išplėstinėmis versijomis iš P. Skargos Šventųjų gyvenimų ir kitų šaltinių. Į didaktinę dalį įterpta daugiau kaip 120 naujų pamokymų; ši dvasininkams skirta redakcija buvo sukurta 17 a. antrame ketvirtyje Abiejų Tautų Respubikos ukrainiečių raštininkų.
3279
-sinaksaras;