Prometjas (Promētheus), graikų mitologijoje – titanas. Titano Japeto sūnus, Dzeuso pusbrolis. Prometėjo vardas reiškia iš anksto numatantis. Prometėjas turi ikiolimpinių laikų dievybių bruožų; iš savo praeities išsaugo pirmines geradario funkcijas; Prometėjas nedalyvavo titanomachijoje, išsaugojo savo nepriklausomą statusą naujųjų valdovų atžvilgiu, chtoniškos kilmės suvokimą. Prometėjo išmintis ribojasi su sukčiaus išradingumu. Pasak vieno seniausių Prometėjo mitų, jis pavogė iš Olimpo ugnį ir perdavė ją žmonėms. Už tai Dzeusas įsakė prikalti Prometėją prie uolos Kaukaze, kasdien jo kepenų, kurios per naktį vėl užgydavusios, atskrisdavo lesti erelis. Heraklis strėle iš lanko nukovė erelį ir išvadavo Prometėją. Vėlesniuose mituose Prometėjas laikomas žmonių giminės gelbėtoju nuo pražūties (išmokė žmones statyti būstus, dirbti žemę, lydyti metalus, skaityti, rašyti ir kitų dalykų).
Prometėjas (dailininkas A. Pakeliūnas, medžio raižinys iš knygos Aischilas Prikaltasis Prometėjas 1967)
Mitų apie Prometėją motyvus savo kūriniuose naudojo rašytojai Aischilas, G. Boccaccio, G. Byronas, P. B. Shelley, V. Mykolaitis‑Putinas, Just. Marcinkevičius, kompozitoriai L. van Beethovenas, F. Lisztas, A. Skriabinas, dailininkas Tiziano.