propagánda (lot. propago – skleidžiu, platinu), idėjų ir kitokios informacijos skleidimas siekiant paveikti ar paskatinti tam tikrą požiūrį, elgseną ar veiksmus naudojantis sąmoninga faktų manipuliacija.
Propagandininkas visada turi konkrečių tikslų. Siekdamas juos įgyvendinti jis tikslingai parenka faktus, argumentus, simbolius (pavyzdžiui, gestus, žodžius, aprangą) ir juos pateikia taip, kad būtų geriausias efektas. Norėdamas sustiprinti poveikį jis gali neminėti nepatogių faktų arba juos iškreipti. Propagandos poveikis daugiausia priklauso nuo informavimo priemonių efektyvumo ir kiek propagandos objektu esantiems žmonėms prieinamas alternatyvus požiūris.
Propaganda naudojama daugelyje gyvenimo sričių. Istorijoje viena seniausių buvo religinė propaganda, labiausiai paplitusios – politinė propaganda, kai siekiama sukurti palankų požiūrį į konkrečią organizaciją, grupę ar vyriausybę (nacių Vokietijoje sukurta valstybinio masto propagandos sistema), ir komercinė propaganda (reklama).
Propaganda ne visada vertinama neigiamai. Misionieriai religinės propagandos skleidimą laiko gerbtina veikla (popiežius Grigalius XV 1622 įsteigė Tikėjimo skleidimo kongregaciją / Congregatio de Propaganda fide). Savitą požiūrį išplėtojo komunistai, kurie savo idėjoms skleisti naudojo giminingas priemones, tai yra agitaciją (pasak V. Lenino, šūkių, skanduočių, alegorijų vartojimą norint paveikti neišsilavinusius ir nemąstančius žmones) ir propagandą. Įvairaus pobūdžio agitacijos ir propagandos skyriai buvo privalomi kiekviename didesniame Komunistų partijos padalinyje.
Propagandos įvairios priemonės naudojamos nuo seno: didingos statulos, šventyklos, legendos, patarlės turėjo įtikinti žmones, kad valdantieji turi antgamtinių galių, kad nusistovėjusi religinė ir politinė sistema yra teisinga. Dar apie 500 prieš Kristų Graikijoje pradėta nagrinėti retorika, siūlanti įvairias raiškos priemones: pompastišką kalbos manierą, logiškų ir iracionalių argumentų kaitaliojimą, tiksliai pamatuotą humorą. Geresnių kalbos ir rašto poveikio priemonių ieškojo Konfucijus, didžiųjų Rytų religijų skleidėjai. propaganda ir įtikinėjimu buvo remiamasi kuriantis visoms politinėms sistemoms, civilizacijoms.
Be pavienių propagandos taikymo aiškinimų, viduriniais amžiais sisteminių studijų nebuvo, jų daugiau radosi po pramonės perversmo. 20 amžiaus pradžioje išsamiau tyrinėta prekių vartotojų motyvacija ir jų reakcija į prekybos, reklamos, kitos rinkodaros priemones. Propagandos tyrimai ypač išplėtoti po Pirmojo pasaulinio karo, šioje srityje daug pasiekė Vokietijos naciai, Italijos fašistai. Per Antrąjį pasaulinį karą ir Šaltąjį karą išplėtota nauja propagandos rūšis – psichologinio karo priemonių sistema. Oficialiojoje žiniasklaidoje padaugėjo vadinamosios juodosios propagandos, dezinformacijos, kontrpropagandos. 20 amžiaus antroje pusėje–21 amžiaus pradžioje tarptautinei visuomenei skirta propaganda perduodama vadinamosios kultūrinės diplomatijos būdu, per valstybių finansuojamas radijo ir televizijos stotis. Daug lėšų skiriama rinkimų propagandai. Gerėjant gyventojų švietimui požiūris į žiniasklaidos darbą tampa kritiškesnis, todėl ieškoma subtilesnių propagandos priemonių, tiriami (ypač psichologijos srityje) žmonių elgsenos kitimo mechanizmai. 21 amžiaus pradžioje propagandos reikšmė išlieka didelė, jos tobulėjimui vis didesnės įtakos turi masinės komunikacijos priemonių (pirmiausia elektroninių) plėtra.
2271