Leonardo da Vinci. Vitruvijaus žmogus (tušas, apie 1490, Akademijos galerija Venecijoje)
propòrcijos, dailės, architektūros kūrinio dalių arba kūrinio visumos ir dalių dydžių santykiai. Vienas svarbiausių kompozicijos elementų. Susijusios su kūrinio ritmika, simetrija, pusiausvyra, harmonine struktūra. Proporcijos turi matematinę (abstrakčią) ir grafinę (vaizdinę) išraišką. Architektūroje reiškiamos linijinių matmenų (aukščio, ilgio, pločio), plotų arba tūrių santykiais; dailėje proporcijos ypač svarbios žmogaus kūno vaizdavimui (kanonas). Labiausiai paplitusios dvi proporcijų sistemos: modulinė, arba aritmetinė (kartotiniai ir sveikųjų skaičių santykiai), ir geometrinė, arba iracionalioji (iracionaliųjų skaičių santykiai).
Istorinė apžvalga
Jau senovės Egipte laikytasi griežtos normatyvinės proporcijų sistemos. Senovės Graikijoje ir Romoje gamtos studijų pagrindu formuluotos estetinės normos. Nustatyta aukso pjūvio taisyklė, kurią pirmą kartą panaudojo Euklidas Pradmenyse (4 a. pr. Kr.) taisyklingiems penkiakampiams ir dešimtkampiams braižyti. 1 a. pr. Kr. Vitruvijus suformulavo architektūros ir žmogaus proporcijų teoriją (Vitruvijaus žmogus). Polikleito traktate Kanonas (450–415 pr. Kr.; išliko 2 fragmentai) buvo pagrįsta žmogaus kūno proporcijų matematinio kanono teorija. Architektūroje ir skulptūroje dažniausiai taikytas modulio principas. Viduramžiais meninėje kūryboje vyravo paprastos, praktinės, elementarių geometrinių figūrų kombinacijomis paremtos proporcijų schemos (Villard’as de Honnecourt’as). Renesanso epochoje traktatą Apie dieviškąją proporciją (De Divina Proportione, išspaudintas 1509) parašė matematikas vienuolis L. Pacioli, iliustravo Leonardo da Vinci. Remdamiesi antikinės architektūros tyrimais, apie proporcijas architektūroje rašė L. B. Alberti, S. Serlio, A. Palladio; jų traktatai turėjo įtakos Vakarų Europos architektūros raidai. Žmogaus proporcijų studijas atgaivino Leonardo da Vinci, A. Düreris. Pradėta lyginti architektūros ir žmogaus figūros proporcijas. 18 a. idealių, universlių proporcijų paieškos sunyko. 20 a. savitas proporcijų sistemas sukūrė neoklasicizmo dailės ideologai (G. Severini), racionalizmo architektūros teoretikai W. Gropius, Le Corbusier (sukūrė savo prpoprcijų sistemą, vadinamą moduloru). 20 a. antroje pusėje masinėje statyboje įsigalėjus pramoninei tipizacijai, taikyta su standartizacija susijusi modulinė proporcijų sistema. Dailėje, pradėjus vyrauti subjektyviai, laisvai kūrėjo saviraiškai, normatyvinių proporcijų nebesilaikoma.