proporcingùmas (proporcija), bendrasis teisės principas, pagal kurį už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti adekvačios teisės pažeidimui ir jo padariniams. Tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėją ir garantuoti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra, neturi būti nepagrįstai didelio neadekvatumo ir disproporcijų, teisės pažeidėjas neturi būti varžomas akivaizdžiai labiau negu reikia tikslui pasiekti. Kuo sunkesnis nusikaltimas padarytas, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas, bet negali būti piktnaudžiaujama jas taikant. Priešingu atveju žmogaus teisių apribojimai (net ir numatyti baudžiamuosiuose įstatymuose) gali būti laikomi neteisėtais ir vertinami kaip žmogaus teisių pažeidimas. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų aspektas, kartais dar vadinamas per didelės prievartos uždraudimo arba atitikimo (adekvatumo) principu.
LIETUVOJE proporcingumas yra įtvirtintas Baudžiamojo proceso kodekse (2002, įsigaliojo 2003). Konstitucinis Teismas, susiedamas roporcingumą su kitais principais, 2000 nurodė, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių jam pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (roporcingumas), 2002 – kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima tik laikantis tam tikrų sąlygų, tarp jų ir konstitucinio roporcingumo principo.