prorogãcinis susitarmas, tarptautiniame civiliniame procese – susitarimas dėl bylos teisminio priklausymo, kuriuo šalys numato, kurios valstybės teismuose bus nagrinėjami jų ginčai, bet nenustato draudimo kreiptis į kitos valstybės teismus. Šalys prorogaciniu susitarimu gali pakeisti teritorinį teismingumą, bet negali nustatyti kitokio nei numato nacionaliniai įstatymai teismų sistemos grandies eiliškumo, pvz., kad ginčas bus sprendžiamas aukščiausios instancijos teisme, jei nacionaliniai įstatymai numato tokių ginčų sprendimą žemesnės instancijos teismuose. Pagal Europos Sąjungos Tarybos reglamentą Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (2000, iš dalies pakeistas 2002), prorogacinis susitarimas turi būti pakankamai aiškus (pavyzdžiui, turi būti įvardijama konkreti valstybė, kurios teismuose šalys nusprendė bylinėtis), sudarytas ar paliudytas raštu, arba išreikštas tokia forma, kuri atitinka tarp šalių nusistovėjusią praktiką, arba sudarytas pagal tarptautinėje prekyboje plačiai žinomą ir šalių naudojamą praktiką. Prorogacinis susitarimas gali būti priimamas kaip išlyga dėl teismingumo pačioje sutartyje arba kaip atskiras susitarimas. Prorogaciniam susitarimui taikomi sutarties reikalavimai. Vienas specifinių nuginčijimo pagrindų – kai prorogacinis susitarimas neaiškus, jis gali būti netaikomas. Nuginčyti prorogacinį susitarimą galima kaip visas sutartis.
LIETUVOJE prorogacinį susitarimą reglamentuoja Civilinio proceso kodeksas (2002, įsigaliojo 2003).