pròstatos vėžỹs, prostatos piktybinis navikas. Lietuvoje, Vidurio Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose prostatos vėžys yra dažniausia vyrų onkologinė liga. Rečiausiai sergama Japonijoje, Kinijoje ir kitose Azijos šalyse. Dažniau serga vyresni kaip 50 metų vyrai.
prostatos vėžio ląstelės (3D vaizdas)
Priežastys neaiškios, manoma, kad esama sąsajų su gausiu gyvūninės kilmės riebalų vartojimu ir padidėjusiu testosterono kiekiu organizme. Yra žinoma keletas rizikos veiksnių: vyresnis amžius, paveldimumas (nustatyta keletas su prostatos vėžiu susijusių genų), mitybos įpročiai, etninė grupė (rasė), darbas su tam tikromis medžiagomis (dažniau serga dirbantys su padangomis, kadmiu, dažytojai). Jei artimi giminės (tėvas, brolis, dėdė) serga ar sirgo prostatos vėžiu arba kelios šeimos moterys sirgo krūties vėžiu (ypač iki 40 metų), gali reikšti, kad šeimos palikuoniai paveldi mutavusį geną. Jungtinių Amerikos Valstijų negridai dažniau serga prostatos vėžiu nei europidai ir mongolidai. Gausus riebaus gyvūninės kilmės maisto bei nepakankamas šviežių daržovių ir vaisių vartojimas didina, vegetariška mityba – mažina prostatos vėžio riziką.
Kyla iš periferinės prostatos dalies liaukinio epitelio. Kai vėžinis mazgas būna pakankamai didelis, jis spaudžia šlaplę ir trikdo šlapinimąsi. Požymiai panašūs į prostatos išvešėjimo: šlapinimasis pasunkėja, susilpnėja, susiaurėja šlapimo srovė, padažnėja, ypač naktį, nes šlapimo pūslėje po šlapinimosi nuolat lieka šlapimo, darosi skausmingas, šlapime kartais atsiranda kraujo. Kartais pirmasis prostatos vėžio požymis būna kaulų (dubens, šlaunies, klubo) skausmas dėl ligos metastazių.
Diagnozuojama digitaliniu rektaliniu tyrimu (prostatos apčiuopa pirštu per tiesiąją žarną), echoskopija, nustačius padidėjusį prostatos specifinio antigeno (PSA) kiekį, atlikus prostatos audinio biopsiją, įtarus metastazes – radiologiniais tyrimais (kompiuterine tomografija, magnetinio rezonanso tomografija, pozitronų emisijos tomografija, scintigrafija), cistoskopija. Kai kuriose šalyse prostatos vėžio diagnostikai yra taikomas alfa‑metil‑CoA racemazės (AMACR) kiekio kraujuje, t. p. prostatos vėžio geno 3 (PCA3) šlapime nustatymas. Vėžinių ląstelių struktūrai apibūdinti vadovaujamasi diferenciacija pagal Gleasono sistemą: apžiūrimų per mikroskopą vėžio ląstelių diferenciacija vertinama skaičiumi (nuo 6 iki 10), kuo jis mažesnis, tuo liga mažiau piktybiška, kuo didesnis, tuo ligos eiga prastesnė, greitesnis metastazavimas. Naviko stadijos (I–IV) skirstomos pagal visiems navikams taikomą TNM klasifikaciją.
Sergantiesiems ankstyvosios stadijos prostatos vėžiu (kai nepažeisti sritiniai ir kiti limfmazgiai ir nėra metastazių) gali būti taikoma stebėjimo ir laukimo taktika, radioterapija (išorinė arba vidinė), hormonų terapija, atliekama operacija – prostatos pašalinimas. Vis dažniau taikomas radioterapijos metodas – brachiterapija (spindulinio gydymo būdas, kai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai, vadinamosios sėklos, implantuojami į patį prostatos audinį arba prostata iškart apšvitinama didele spindulių doze ir šaltinis joje nepaliekamas). Kartais taikomi ir kiti gydymo būdai – krioterapija, aukšto dažnio ultragarso bangų terapija. Kai prostatos vėžys išplitęs į kitus organus (metastazės dažniau būna kauluose), taikomas gydymas hormonais, chemoterapija, radioterapija, operacija. Išgyvenamumas priklauso nuo prostatos vėžio išplitimo, gretutinių ligų. 10 m. po operacijos išgyvena iki 85 % ligonių.