prõtas, mąstomoji, protaujamoji pažintinė galia; galvos smegenų veikla, sąmonė. Filosofijoje protas suprantamas kaip pažintinė protavimo, loginių sekmenų išvedimo galia ir procesas. Moderniojoje filosofijoje (pradedant R. Descartes’u) sprendžiama mąstančiosios ir tįsiosios substancijos, proto ir kūno, t. y. proto, kaip pažintinės galios ir kaip smegenų veiklos, problema. Logikoje protavimas skirstomas į dedukcinį (nuo bendrybės atskirybių link) ir indukcinį (nuo atskirybių bendrybės link). Teologijoje protas, kaip pažintinė galia, priešinamas tikėjimui. Pažintinis proto vaidmens pobūdis kinta atsižvelgiant į laikotarpį ir konfesiją: šiuolaikinė krikščionybė (ypač protestantizmas), suteikia protui vis didesnį vaidmenį apribodama pažintinį tikėjimo potencialą esminiais ir mokslui neprieinamais teologiniais postulatais. Šiuolaikinėje epistemologijoje pagrindinė problema išlieka proto, kaip pažintinės galios ir kaip galvos smegenų veiklos, santykis. Kaip ypatingas gebėjimas suprasti esmines tiesas protas priešinamas pojūčiui, jausmui, potyriui, geismui ir norui. Tokį priešinimą tradiciškai neigia empirizmo atstovai polemizuodami su racionalizmu.
866