protekcionzmas (pranc. protectionnisme < lot. protectio – priedanga, globa), valstybės ekonominė politika, kuri apsaugo šalies gamintojus nuo užsienio konkurencijos vidaus rinkoje ir (ar) padeda jiems skverbtis į užsienio rinkas. Protekcionizmas yra laisvosios prekybos politikos priešingybė, nes šalies gamintojams sudaro palankesnes ekonomines ir teisines sąlygas nei užsieniečiams ir didesniu ar mažesniu mastu riboja prekių ir paslaugų importą. Pagal poveikį ekonomikai skiriama apsauginis (gina šalies vidaus rinką nuo importuotojų konkurencijos) ir agresyvusis protekcionizmas (skatina eksportą ir šalies gamintojų įsitvirtinimą užsienio rinkose). Protekcionizmas gali būti taikomas visam šalies ūkiui arba tik kai kurioms jo dalims, pavyzdžiui, selektyvusis protekcionizmas (pavienių prekių rinkose ar ekonominiuose santykiuose su konkrečiomis šalimis), šakinis protekcionizmas (tam tikrai ūkio šakai apsaugoti), investicinis protekcionizmas (užsienio investicijų į šalies ūkį apribojimas). Didelę reikšmę tarptautiniams ekonominiams santykiams turi ir kolektyvinis protekcionizmas, kai dviejų ar daugiau valstybių ekonominės sąjungos taiko bendras priemones savo gamintojams apsaugoti (pavyzdžiui, Europos Sąjungos bendroji prekybos politika trečiųjų šalių atžvilgiu). Protekcionizmo svarbiausios priemonės – importo muitai (didina importuojamų prekių kainas), kvotos (riboja prekių kiekį), subsidijos šalies gamintojams ir eksportuotojams, administracinės ir techninės kliūtys (importo licencijavimas, importuojamų prekių minimalių kainų nustatymas, patentų, autorių teisių ir kitokios intelektinės nuosavybės apsauga, prekių kokybės, sveikatos, saugos, pakavimo, žymėjimo, techniniai, ekologiniai ir kiti reikalavimai, net visiškas konkrečių prekių importo uždraudimas skelbiant boikotą ar embargą), savanoriški valstybių susitarimai riboti tam tikrų prekių eksportą, užsienio valstybių įmonių veiklos ir investicijų šalies teritorijoje apribojimai ar draudimai, mokesčių, kredito, viešųjų pirkimų tvarkos ir kitos lengvatos šalies gamintojams, jiems palankus nacionalinės valiutos kurso reguliavimas. Protekcionizmas gali sustiprinti šalies ekonomiką, padidinti užimtumą, bet neišvengiamai suvaržo konkurenciją, prekių, paslaugų, kapitalo ir darbuotojų judėjimo laisvę, iškraipo optimalų ekonominių išteklių paskirstymą, kenkia vartotojų interesams (mažina jų galimybę pirkti pigesnes ar geresnės kokybės importuojamas prekes), dažnai sudaro sąlygas šalies gamintojams monopolizuoti vidaus rinką ar parduoti prekes užsienio rinkose dempingo kainomis.
Protekcionizmo atsiradimas 16–18 a. Vakarų Europos šalyse siejamas su merkantilizmo ekonomine politika, kurios tikslas buvo palaikyti teigiamą prekybos balansą ir didinti šalies ekonominį savarankiškumą mažinant jos priklausomybę nuo importo. 19 a.–20 a. pirmoje pusėje protekcionizmo priemones pradėjo taikyti beveik visos pasaulio valstybės, siekdamos apsaugoti naujai besikuriančias ūkio šakas nuo prekių, importuojamų iš labiau ekonomiškai stiprių šalių, konkurencijos, plėtoti nacionalinę pramonę, skatinti eksportą. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje protekcionizmo mastas laipsniškai mažėjo, didesnę reikšmę reguliuojant užsienio prekybą įgijo ne muitai, bet kvotos, prekių kokybės reikalavimai ir kiti netarifiniai prekybos apribojimai. Įveikiant protekcionizmą didelę reikšmę turi Pasaulio prekybos organizacijos veikla.
LIETUVOJE protekcionizmas šalies pramonei apsaugoti ėmė reikštis 1924, ypač sustiprėjo 1928 nustatant didelius importo muitus plataus vartojimo pramoninėms prekėms ir mažus – importuojamoms žaliavoms. 1923–40 druskos ir cukraus įvežamieji muitai padidėjo 7,5–8 kartus, geležies ir plieno dirbinių – 5–7,5 karto, avalynės – 5–10 kartų. 1931 žibalo įvežamieji muitai padidinti 166 %, indų – 300 %, šalių, neturinčių su Lietuva prekybos sutarčių, prekėms – 2 kartus. Dideli įvežamieji muitai buvo taikomi ir žemės ūkio produktams (1939 jie sudarė 70 % rugių, 110 % sviesto, 170 % kviečių ir bulvių vidutinės kainos), arkliams, galvijams. 21 a. pradžioje dėl pasaulyje vyraujančios tendencijos mažinti tarptautinės prekybos kliūtis ir dėl Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (2004) galimybės taikyti apsauginius muitus labai sumažėjo, šalies vidaus rinka saugoma ir eksportas skatinamas daugiausia netarifinėmis priemonėmis.
L: V. Snieška Nemuitiniai tarptautinės prekybos apribojimo metodai Kaunas 2002; D. Bernatonytė Tarptautinė prekyba Kaunas 2007; S. P. Magee International Trade and Distortions In Factor Markets New York 1976; P. R. Krugman, M. Obstfeld International Economics: Theory and Policy Boston 2003; H. Daly Ecological Economics and Sustainable Development, Selected Essays of Herman Daly Northampton 2007.
1054