proterozòjus (gr. proteros – pirmesnis, ankstesnis + zōē – gyvybė), Žemės geologinės istorijos laikotarpis (eonas), vėlyvasis prekambro padalinys; jo metu susidariusios uolienos (eonotema). Prasidėjo prieš 2,5 mlrd. m., baigėsi prieš 542 mln. metų. Pagal Tarptautinę stratigrafinę skalę (patvirtinta 2008) proterozojus skirstomas į paleoproterozojų (2,5–1,6 mlrd. m.), mezoproterozojų (1,6–1,0 mlrd. m.) ir neoproterozojų (1,0 mlrd.–542 mln. m.), dar prekambras (lentelė). Kai kuriose vietinėse stratigrafinėse skalėse (t. p. ir Lietuvoje) išskiriamas rifėjus (1650–800 mln. m.) ir vendas (635–542 mln. m.). Pastarasis yra ediakario sistemos atitikmuo.
Proterozojaus laikotarpiu susidarė ir suiro keli superkontinentai. Kontinentams skylant atsirado plyšių (riftų), kurie prisipildė vandens ir ilgainiui virto vandenynais, atskyrusiais suskilusias kontinentų dalis. Kontinentams artėjant vienam prie kito vandenyno dugnas subdukcijos zonose buvo nardinamas gilyn, ardomas. Kai vandenynai galutinai užsidarė, kontinentų blokai ar vandenyninės salos susidūrė ir suformavo kalnų grandines (orogenus). Archėjaus ir proterozojaus sandūroje daugelis nedidelių kratonų (stabilios vidinės žemynų dalys) susijungė į vieną Nenos superkontinentą. Prieš 2,4–2,2 mlrd. m. šis superkontinentas suskilo. Į skilimo plyšius įsiskverbė gausios transkontinentinės doleritinės daikos. Prieš 2,1–1,8 mlrd. m. suskilę fragmentai per kolizijas vėl susijungė į naują Kolumbijos superkontinentą. Vyko intensyvūs hudzoninės (1,8 mlrd. m.) Kanadoje, svekofeninės (1,9–1,8 mlrd. m.; dar vadinama svekokareline) Suomijoje ir Karelijoje bei ketilidinės (1,8 mlrd. m.) Grenlandijos pietvakariuose kalnodaros (orogenezės) procesai. Po to Kolumbijos superkontinentas pradėjo skilti, o keletas smulkesnių vėl susijungusių tarpusavyje ar netoli vienas kito atsidūrusių kontinentų sudarė Rodinijos superkontinentą (prieš 1,0 mlrd. m.). Šį susijungimą žymi 1,3–1,0 mlrd. m. kolizinė Grenville’io kalnų juosta Šiaurės Amerikos rytuose (kilme labai panaši į šiuolaikinius Himalajų kalnus), svekonorveginės kalnodaros (1,0 mlrd. m.) sritis Skandinavijos pusiasalio vakarinėje dalyje, panafrikinei kalnodarai priklausančios Mozambiko, Namibijos, Kongo juostos Afrikoje, braziliano kalnodaros regionai Pietų Amerikoje (900–500 mln. m.).
Didžiausią dalį proterozojinių kalnų juostų (orogenų) dengia fanerozojaus nuosėdos (tai apsunkina jų identifikavimą ir tyrimą). Proterozojinių blokų randama beveik visuose šiuolaikiniuose kalnagūbriuose, bet jie labai pakitę ir sunkiai atpažįstami.
Proterozojaus uolienų randama visuose žemynuose. Jose gausu geležies, aukso, kobalto, vario, mangano, urano ir nikelio rūdų. Uolienose randama primityvių skeleto neturinčių gyvybės formų – bakterijų, melsvadumblių, stromatolitų, akritarchų, spinduliuočių, pirmųjų deguonimi kvėpuojančių gyvūnų – Ediacara faunos fosilinių liekanų. Proterozojaus laikotarpiu visiškai pakito atmosfera ir vandenynai. Sekliuose žemynų pakraščių vandenyse, stabiliuose šelfuose, kurių labai padaugėjo prieš 2,5 mlrd. m., susidarė puikios sąlygos organizmams atsirasti ir augti. Organizmai fotosintezės metu išskiria antrinį produktą – deguonį. Proterozojiniai raudonieji smiltainiai žemynų pakraščiuose – staigaus deguonies padidėjimo atmosferoje liudytojai (geležies oksidas hematitas padengia kvarcinius smėlio grūdelius ir suteikia jiems raudoną spalvą). Deguonies lygis proterozojuje labai svyravo ir priklausė nuo proterozojinių (2,5–2,0 mlrd. m.) sluoksniuotųjų geležies formacijų susidarymo. Tuo metu vandenynuose dvivalentė geležis prisijungdavo laisvą atmosferos deguonį, oksidavosi iki digeležies trioksido ir mineralo hematito pavidalu nusėsdavo vandenynų dugne. Maždaug prieš 1,8 mlrd. m. plačiai išplitę eukariotai padidino laisvo deguonies kiekį atmosferoje. Prieš 600–542 mln. m. atsirado daugialąsčiai Ediacara faunos gyvūnai (susidarę iš įvairių ląstelių), kuriems augti reikia deguonies. Iš minkštakūnių Ediacaros gyvūnų išsivystė skeletą turintys organizmai, kurie žymi proterozojaus eono pabaigą ir fanerozojaus eono pradžią.
Lietuvoje beveik visas kristalinis pamatas susidaręs iš paleoproterozojinių ir mezoproterozojinių uolienų. Didžioji dalis Lietuvos magminių‑metamorfinių kompleksų susiformavo paleoproterozojuje prieš 2,0–1,8 mlrd. m. (pvz., Randamonių gabro, dioritų, granodioritų magminis masyvas). Maždaug prieš 1,8 mlrd. m. atskiros kontinentinės dalys ir salų lankai galutinai susijungė ir suformavo vientisą Lietuvos kristalinį pamatą. Mezoproterozojuje uolienos toliau keitėsi, deformavosi. 1,53–1,45 mlrd. m. laikotarpyje į kristalinį pamatą įsiskverbė anortozitų‑mangeritų‑čarnokitų‑granitų komplekso magminės uolienos. Manoma, kad mezoproterozojuje susidarė ir Veiviržėnų storymės terigeninės‑vulkanogeninės uolienos. Neoproterozojui priskiriami Baublių storymės smiltainiai ir aleurolitai bei terigeninės kontinentinės ir jūrinės kilmės viršutinio vendo uolienos – Merkio, Jašiūnų, Rūdninkų, Skynimų ir Vilkiškių svitų gravelitai, smiltainiai ir aleurolitai.
2276