protestántiškasis chorãlas, plačiąja prasme – protestantų bažnytinis giedojimas; siauresne ir tikslesne prasme – tik liuteronų (pirmiausia vokiečių) bažnytinis giedojimas, susiklostęs 16 a. iš grigališkojo choralo, viduramžių vokiečių ir čekų bažnytinių giesmių, papildomai sukurtų giesmių ir himnų.
Naujojo giedojimo iniciatorius – M. Liuteris
Naujojo giedojimo svarbiausias iniciatorius buvo M. Liuteris, kuris protestantiškojo choralo principus nurodė teoriniame veikale Mišių ir Komunijos tvarka (Formula missae et communionis, išleista 1523 Wittenberge), pirmuosius 24 choralus parašė apie 1523–24. Protestantiškasis choralas tapo itin svarbia liuteronų liturgijos dalimi, per giedojimą įtraukęs į aktyvų šventimą visą bendruomenę ir iš esmės pakeitęs liturgijos pobūdį. Labiausiai šis giedojimas plėtojosi 16–18 amžiuje. Plisdamas į Skandinaviją, Baltijos kraštus jis įgijo svarbių vietinių teksto ir melodikos bruožų. Vokiškai kalbančiuose kraštuose protestantiškasis choralas padėjo atsirasti naujiems protestantų bažnytinės muzikos žanrams (choralo išdaila).
Protestantiškojo choralo terminas vartosenoje įsitvirtino ne iš karto. M. Liuteris ir jo amžininkai vartojo geistliche / christliche Lieder (vokiškai dvasinės / krikščioniškosios giesmės) arba Psalmen (vokiškai psalmės), Gesänge / Kirchengesänge (vokiškai giesmės) terminus. Tik apytikriai 16 a. pabaigoje įsitvirtino Choral (vokiškai choralas) terminas. Tuo laikotarpiu šis terminas pirmiausia reiškė vienbalsį bendruomenės giedojimą. 18 a. pirmoje pusėje choralais vadintos keturbalsės protestantiškojo choralo harmonizacijos.
Ištakos
Protestantiškojo choralo ištakos – vėlyvaisiais viduramžiais atsiradusios religinės giesmės tautinėmis kalbomis. Vokietijoje nuo 12 a. paplito vadinamosios Leise (pavadinta pagal refreną) – nesudėtingos melodikos 1–4 eilučių strofos giesmės su trumpu refrenu Kyrieleis. Stilistiškai šios giesmės buvo artimos sekvencijoms, iš kurių skolinosi ir melodikos elementus. Į vokiečių kalbą buvo verčiami lotyniški himnai ir neliturginės lotyniškos religinės giesmės, vadintos cantio. Būta ir dvikalbių (lotynų ir vokiečių kalbomis) verstinių himnų versijų, dažniausiai giedotų antifoniškai. Kai kurie šių himnų, visiškai nepakitę, po reformacijos tapo protestantiškojo choralo dalimi.
Buvo sukurtas vieningas, literatūrinis teologinis protestantiškojo choralo stilius, pagrįstas trumpais žodžiais ir trumpomis bei įsimintinomis muzikinėmis frazėmis ir sakiniais, sujungtais į nesudėtingą strofinę formą. Pagal temas tekstai priklausė visoms būtiniausioms teologinėms liturginėms kategorijoms. Melodikai kurti dažniausiai buvo pasitelkiamas grigališkasis choralas: nemažai melodijų buvo paimta iš šio giedojimo ir pritaikyta naujiems žodiniams tekstams (arba išverčiamas lotyniškas tekstas, arba ta pati melodija pritaikoma keliems skirtingiems tekstams; pastaroji praktika buvo dažna ir vėlesniais laikais). Buvo sukurta ir nemažai originalių melodijų. M. Liuteriui, gerai išmaniusiam to laikotarpio muzikos teoriją ir itin vertinusiam Josquino des Prés muziką, priskiriama apie 30 originalių, daugiau kaip 20 jo paties pritaikytų melodijų. Apie trečdalį melodijų jo sukurtiems himnų tekstams parašė ar pritaikė J. Walteris. Melodikos ir formos požiūriu, be grigališkojo choralo, 16 a. liuteronų choraluose ryški minezingerių ir ypač meisterzingerių įtaka: ir M. Liuteris, ir kiti to laikotarpio autoriai dažnai naudojo baro formą, pasižymėjo atida dermių etosui (tikėjimo giesmėms dažniausiai vartota joninė, atgailos giesmėms – fryginė, meditacinio pobūdžio giesmėms – dorinė dermė ir kita).
Raida ir plėtra
Protestantiškojo choralo raidai ir plėtrai nemažai įtakos turėjo ne tik tiesioginė M. Liuterio ir jo aplinkos veikla Wittenberge, bet ir kai kurių kitų miestų bei kraštų protestantai, daugiausia gyvenantys vokiečių kultūros paribio srityse – Čekijoje, Strasbūre ir Konstance. Čia susiklostė savitos giedojimo tradicijos, vėliau praturtinusios visą choralą. Protestantiškajam choralui sparčiai klostytis ir plisti padėjo rengiami ir spausdinami protestantiškojo choralo giesmynai. Dar 16 a. pradžioje 3 čekiškus giesmynus išleido čekų broliai (protestantiškoji bendruomenė Čekijoje). Vėliau jie sudarė ir išleido vokišką giesmyną – iki tol didžiausią tokio pobūdžio rinkinį; dalį jo giesmių į protestantiškojo choralo kanoną sudėjo M. Liuteris. Vokietijoje pirmieji protestantiškieji spausdinti giesmynai pasirodė 1523–24, tarp jų – pirmasis vokiškas giesmynas Enchiridionas (išleista 1524 Erfurte; 26 protestantiškieji choralai; manoma, sudarė J. Jonasas) ir vienas pirmųjų choralo išdailų rinkinių Bažnytinių giesmių knygelė (Geystliche Gesangk Buchleyn, išleista 1524 Wittenberge, sudarė J. Walteris). Per kitus 2 dešimtmečius buvo išleisti dar keli giesmynai, kuriuose surašytos giesmės sudarė pagrindinį protestantiškojo choralo kanoną, beveik nesikeitusį bent 2 šimtmečius.
Populiarūs 16 a. protestantiškieji choralai: Von Himmel hoch (muzika V. Schumanno), Nun komm, der Heiden Heiland (muzika J. Walterio), Ein feste Burg ist unser Gott (muzika ir visų žodžiai M. Liuterio), Wie schön leuchtet der Morgenstern (muzika ir žodžiai J. Praetorijaus), Wachet auf, ruft uns die Stimme (muzika H. Sachso, žodžiai J. Praetorijaus).
Baroko epochos pradžioje protestantiškais choralas įgijo naujų bruožų. Atsirado ir pamažu įsitvirtino keturbalsis harmoninis daugiabalsiškumas (vadinamasis Kantionalsatz; melodija nebe tenore, kaip buvo įprasta 16 a., bet viršutiniame balse). Ši naujovė, kurią pirmasis pavartojo L. Osianderis savo giesmyne 50 bažnytinių giesmių ir psalmių 4 balsams, išdėstytų kontrapunktiškai (Fünftzig geistliche Lieder vnd Psalmen mit vier Stimmen auf Kontrapunktweise, išleista 1586 Wittenberge), ilgainiui tapo protestantiškojo choralo norma (Kantionalsatz dažnai traktuotas kaip choralo pagrindinis pavidalas). Kitas svarbus protestantiškojo choralo pokytis buvo mažoro‑minoro sistema, kuris pamažu išstūmė bažnytinėmis dermėmis grįstą dermiškumą. Baroko epochoje vargonai galutinai tapo pagrindiniu (kartais ir vieninteliu) akompanuojančiu instrumentu (buvo leidžiami giesmynai, skirti bendruomenei giedoti su vargonais). Choralo tekstus kūrė P. Gerhardtas, J. Franckas, J. Neanderis, G. Tersteegenas ir kiti. Jų kurtoms giesmėms buvo pritaikomos ir žinomos, ir naujos melodijos. Naujų melodijų sukūrė kompozitoriai H. L. von Hassleris, H. Schützas. Svarbiausias 17 a. protestantiškojo choralo kompozitorius buvo J. Crügeris. Choralo išdailų sukūrė J. S. Bachas (jis parašė ir keletą originalių choralo melodijų). Protestantiškojo choralo pagrindu buvo kuriamos choralo išdailos (pvz., J. S. Bacho Orgelchoral), įvairiais būdais jis buvo integruojamas į daugelį baroko muzikos žanrų (motetus, kantatas, pasijas, mišias, fugas ir kita). Pastarieji vadinami choraliniais (choralinis motetas, choralinė kantata ir kita).
Švietimo amžiuje naujų giesmių sukurta daug mažiau. Protestantiškąjį choralą daugiausia kūrė pietistai (liuteronų atšaka), savo veiklą pradėję 17 a. pabaigoje. Naujų giesmių parašė poetai Chr. F. Gellertas, F. G. Klopstockas ir M. Claudius. Melodijas joms kūrė C. Ph. E. Bachas, J. M. Haydnas, J. J. Quantzas ir kiti.
19 a. buvo kuriamos naujos giesmės, bet daugiausia dėmesio skirta protestantiškojo choralo tyrinėjimams ir restauracinei redaktorinei veiklai. Taip buvo suformuotas visos Vokietijos liuteronams vieningas giesmynas Evangeliškų bažnytinių giesmių knyga (Evangelisches Kirchengesangbuch; pirmą kartą išleista 1915).
Protestantiškasis choralas Mažojoje Lietuvoje
Lietuvoje protestantiškasis choralas atsirado plintant liuteronybei. Mažojoje Lietuvoje pirmosios 11 giesmių išspausdintos M. Mažvydo Katekizme (1547 Karaliaučiuje). M. Mažvydo giesmynas Giesmės chrikščioniškas (dalis 1, išleista 1566, dalis 2, išleista 1570) tapo lietuviškojo protestantiškojo choralo pagrindu (M. Mažvydas ir kiti lietuvių liuteronybės veikėjai vartojo ne choralo, bet giesmės terminą – giesmė krikščioniška arba giesmė duchauna). Savo leidiniuose M. Mažvydas rėmėsi vokiškais, lenkiškais, čekiškais (čekų brolių) šaltiniais, giesmėms pritaikydamas ir tekstus, ir melodijas. Kai kurias giesmes jis vertė iš lotynų kalbos (Tave Dieva garbinam – iš Te Deum laudamus, Kyrie wersmie geribes – iš Kyrie fons bonitatis). M. Mažvydo darbus tęsė B. Vilentas. Naują giesmyną Giesmės duchaunos 1589 išleido J. Bretkūnas. Jo pagrindinis modelis ir šaltinis, tikriausiai, buvo M. Liuterio giesmyno Bažnytinės giesmės (Geistliche Lieder) keletas leidimų, t. p. giesmės iš M. Mažvydo Giesmės chrikščioniškas. 17 a. leisti panašūs giesmynai, kuriuose remtasi M. Mažvydo ir J. Bretkūno darbais bei jų suformuota tradicija. 1612 tokį rinkinį, pavadintą Giesmės krikščioniškos ir duchauniškos, sudarė ir išleido L. Zengštokas. Vėliau leistuose giesmynuose daugelio 16 a. sukurtų lietuviškų tekstų nebeliko, jie buvo pakeisti naujais vertimais, t. p. atsirado ir naujų giesmių. 1666 D. Kleinas sudarė ir išleido rinkinį Naujos giesmių knygos. Šis giesmynas buvo pakartotinai (kartu su naujomis giesmėmis) išleistas 1685 ir 1705. J. Berentas 1732 sudarė ir išleido rinkinį Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos…, kuris vėliau tapo klasikinio lietuviškojo liuteronų giesmyno (542 giesmės), leisto iki pat 20 a. pradžios, pagrindu (dar 1914 buvo išleistas rinkinys Pagerintos giesmių knygos).
Protestantiškasis choralas Didžiojoje Lietuvoje
Didžiojoje Lietuvoje 16 a. viduryje įsigalėjus reformaciniam judėjimui Mikalojaus Radvilos Juodojo iniciatyva buvo parengtas ir išleistas giesmynas Dievo šlovės giesmės (Pieśni chwał boskich, išleista 1558 Lietuvos Brastoje; neišliko). Kitos evangelikų liuteronų knygos – Katekizmai – buvo išleistos 1563 Nesvyžiuje, 1580, 1594, 1598 Vilniuje. Atskiras dideles šių knygų dalis sudaro giesmynai, kuriuose vyrauja vienbalsės protestantiškojo choralo giesmės, paimtos iš įvairių šaltinių, t. p. ir iš M. Mažvydo parengtų giesmynų. Lietuvoje protestantų bendruomenėse giedamos kai kurios senosios ir naujai sukurtos giesmės. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje protestantiškąjį choralą harmonizavo V. Voska, K. Jancas, V. J. Jakubėnas.
L: D. Pociūtė XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės Vilnius 1995; G. Ostermejeris Rinktiniai raštai Vilnius 1996; J. Trilupaitienė Martynas Mažvydas: pirmųjų lietuviškų knygų giesmės Vilnius 1998; I. Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis–XVII a. pirmas dešimtmetis Vilnius 1999; G. Michelini Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai Vilnius 2000, 1589 m. „Giesmes Duchaunas“: Lutherio „Geistliche Lieder“ lietuvių kalba Vilnius 2005; G. Daunoravičienė Protestantiškasis choralas. Protestantiškojo choralo išdailos / Muzikos kalba d. 2 Barokas Vilnius 2006; F. Blume Evangelische Kirchenmusik Leipzig 1931; E. Liemohn The Chorale through Four Hundred Years of Musical Development as a Congregational Hymn Philadelphia 1953; H. J. Moser Die evangelische Kirchenmusik in Deutschland Berlin 1954; W. Nelle Geschichte des deutschen evangelischen Kirchenliedes Hildesheim 1962; F. Blume Protestant Church Music History New York 1974.
960
2752