prõtinis ùgdymas, mokslinių žinių, jų įgijimo metodų ir praktinio taikymo formavimas, pažintinių jėgų ir protinio darbo kultūros ugdymas. Protinio ugdymo pagrindas yra sensorinis ugdymas (leidžia plėtoti jutiminę ugdytinio patirtį) ir kryptinga, turininga, įdomi veikla, tikslo siekimas, užduotys, ugdančios ugdytinio įvairius gebėjimus, kurie skatina geriau suvokti savo pojūčius. Protiniu lavinimu siekiama lavinti ugdytinio protines galias, protinės veiklos mokėjimus ir įgūdžius, formuoti pažinimo interesus, mokyti perimti žinias, skatinti ir mokyti sisteminti savarankiškai įgytas žinias, jas taikyti praktiškai, žinių pagrindu perimti bendražmogiškąsias savybes, suprasti pasaulį, plėtoti savarankiškumą, orientavimąsi informacijoje. Protinis ugdymas grindžiamas žiniomis, racionalaus mąstymo gebėjimais. Protinį ugdymą sudaro įvairių mokslų žinios, darbinis ugdymas, dorinis ugdymas, fizinis ugdymas, meninis ugdymas, pilietinis ugdymas, socialinis ugdymas, ugdytinio iniciatyvos, savarankiškumo ugdymas. Aktyviai dirbdami (spręsdami užduotis, eksperimentuodami), ugdytiniai įvaldo mąstymo operacijas – analizę (visuma mintimis skaidoma į esminius komponentus, išskiriami požymiai, savybės), sintezę (elementai sujungiami į sistemą), mokosi lyginti (ieškoma objektų skirtumų ir panašumų), abstrahuoti (esminiai objekto požymiai atskiriami nuo neesminių, t.y. nuo tokių, be kurių objektas gali egzistuoti), naudotis žiniomis, priderinti jas prie turimų žinių sistemos, orientuotis gausioje informacijoje. Protinis ugdymas lavina atmintį, mąstymą, pastabumą, suvokimą, vaizduotę, kalbos ir kūrybinius gebėjimus.
Protiškai lavintis žmogus pradeda kūdikystėje kaupdamas pasąmonėje įspūdžius, vaizdus ir žodžius, vėliau plėtodamas sąvokas, mąstymą ir kalbą vaikystėje, stebėdamas gamtą ir aplinką. Organizuotai ir sistemingai protiškai lavina formaliosios ir neformaliosios ugdymo įstaigos.
Istoriškai susiformavo dvejopa protinio ugdymo koncepcija. Formaliojo mokymo atstovai (vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas, Didžiosios Britanijos filosofas J. Locke’as) protinį ugdymą suprato kaip proto gimnastiką; nekreipiant dėmesio į mokomosios medžiagos turinį buvo siekiama treniruoti atmintį. Materialinio mokymo šalininkai (prancūzų rašytojas ir filosofas J.‑J. Rousseau) protinio ugdymo svarbiausiu uždaviniu laikė praktinių žinių įgijimą, protinį ugdymą suprato kaip savaiminį, vykstantį žinių įgijimo procese. Abi koncepcijos įvairiais aspektais reiškiasi ir šių dienų pedagogikoje. Protinio ugdymo teoriją ir praktiką tyrinėja didaktika ir mokomųjų priemonių metodikos.