protozoologija
protozoològija (proto… + zoologija), biologijos sritis, tirianti protistus, pirmuonis, jų įvairovę, savybes, reikšmę. Protozoologija – protistologijos dalis. Bendroji protozoologija tiria pirmuonių morfologiją ir biologiją, medicininė ir veterinarinė protozoologija – žmogaus, gyvulių ir paukščių parazitinius pirmuonis, dirvožemio protozoologija – dirvožemio pirmuonis. Protozoologija susijusi su citologija, evoliucine biologija, hidrobiologija, ekologija, paleontologija, parazitologija, medicina, veterinarija. Tyrimo metodai: morfologiniai, citologiniai, citocheminiai, kultūrų, imunologiniai, molekuliniai, eksperimentas, šviesinė ir elektroninė mikroskopija.
Protozoologija pradėjo formuotis 17 a. antroje pusėje, jos pradininkas – A. van Leeuwenhoekas (Nyderlandai). 1786 danų gamtininkas O. F. Mülleris aprašė daugiau kaip 370 skirtingų mikroorganizmų, daugiausia pirmuonių, ir bandė juos susisteminti. 1818 G. A. Goldfussas įvedė Protozoa terminą, 1838 Chr. G. Ehrenbergas (abu Vokietija) aprašė ir pavadino visus ne tik Vokietijoje, bet ir Egipte, Arabijoje, Sibire ir kitur rastus pirmuonis. 1840 F. Dujardinas (Prancūzija) paskelbė išsamų darbą apie amebas ir infuzorijas. 1845 K. T. E. von Sieboldas (Vokietija) pirmasis apibūdino pirmuonis, kaip paprastos sandaros vienaląsčius gyvūnus ir atskyrė juos nuo daugialąsčių. Pirmuonių sistemą vadovėlyje Protozoa pirmasis pasiūlė vokiečių zoologas O. Bütschli, juos suskirstęs į 4 klases – amebas, sporagyvius, žiuželinius ir blakstienotąsias infuzorijas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje susikūrė protozoologų mokyklos Vokietijoje (O. Bütschli, R. Hertwigas, F. Schaudinnas, M. Hartmannas), Rusijoje (V. Ševiakovas, V. Dogelis, S. Metalnikovas). Daugiausia buvo tiriami sporagyviai – ligų sukėlėjai, jų gyvybiniai ciklai, vėliau – pirmuonių fiziologija, dauginimasis, ypač lytinis, kartų kaita, kintamumas ir paveldimumas ląstelės lygmenyje, filogenezė, plėtojama taksonomija ir sistematika. Protozoologija svarbi tuo, kad jos tyrimo objektas yra daug parazitinių pirmuonių, sukeliančių sunkias žmogaus ir gyvūnų ligas (maliariją, toksoplazmozę, tripanosomozes, leišmaniozes ir kitas). Pirmuonys, kaip vienaląsčiai organizmai dar yra citologinių ir kitų biologinių tyrimų eksperimentiniai objektai ir modeliai. 20 a. viduryje keitėsi supratimas apie pirmuonių klasifikaciją ir jų vietą eukariotinių organizmų sistemoje.
Lietuvoje dar 1907 atlikti ir aprašyti žmonių protozoologiniai tyrimai. Vytauto Didžiojo universitete stebėti ir aprašyti žmonių žarnyno pirmuonių klinikiniai atvejai. Išsamų protozoologijos kursą pirmasis skaitė P. B. Šivickis. Iki II pasaulinio karo tirtos balantidijos, lamblijos (giardijos), maliarijos sukėlėjai, diagnozuojami gyvulių žarnyno ir kraujo pirmuonys (kokcidijos, piroplazmos). 1946–56 P. Čibiras ir A. Žygas Vilniaus universiteto klinikoje tyrė balantidiazės atvejus, L. Pabrėžaitė (1958) – vaikų užsikrėtimą žarnyno pirmuonimis, aprašė jų sudėtį ir paplitimą. Gyvulių protozoologiniai tyrimai vykdyti P. B. Šivickio parazitologijos laboratorijoje (1952–56 Gyvulininkystės ir veterinarijos institute, 1956–59 Biologijos institute, 1959–89 Zoologijos ir parazitologijos institute, 1989–2009 Ekologijos institute, nuo 2010 Gamtos tyrimų centro Ekologijos institute). Tirta žmonių, naminių ir laukinių gyvūnų parazitinių pirmuonių fauna, paplitimas, biologija, ekologija, cirkuliacija gamtoje ir žmogaus gyvenamoje aplinkoje, pirmuonių sukeliamų ligų diagnostika, patogenezė, atlikti laukinių paukščių hemosporidijų faunos, ekologijos, sistematikos, genetinės įvairovės ir filogeografijos išsamūs tyrimai. Nuo 20 a. vidurio tirta galvijų babeziozė (J. Povilaitis), žmogaus ir gyvulių toksoplazmozė (I. Čibirienė, L. Gaidamavičienė, I. Juozapaitienė, L. Kutkienė, A. Stimbirys), vaikų lambliozė (A. Rainytė, G. Montvilaitė‑Kovienė), žmogaus ir gyvulių balantidiozė (A. Ročkienė), graužikų trichomonos (Z. Smaliukienė), avių ir mėsai medžiojamų gyvūnų sarkosporidijos (J. Grikienienė, M. Malakauskas), paukščių hemosporidijos (G. Valkiūnas, T. Ježova, G. Liutkevičius, A. Križanauskienė, V. Palinauskas).
1883