provansãlų kalbà, provansiẽčių kalbà, oksitãnų kalbà, priklauso indoeuropiečių šeimos romanų kalbų šakai. Daugiausia vartojama Pietų Prancūzijoje, Provanse, t. p. Italijos Alpių šiaurės vakarinėje dalyje, Monake ir Ispanijos šiaurės rytinėje dalyje. Iš viso kalbančiųjų apie 2 mln. (21 a. pradžioje); apie 6–7 mln. moka provansalų, bet daugiau vartoja prancūzų, italų, katalonų ar ispanų kalbas. Provansalų kalba nykstanti. Skiriamos 3 pagrindinės tarmės: šiaurės provansalų kalba, vidurio provansalų kalba ir gaskonų.
Provansalų kalba artima prancūzų kalbai ir katalonų kalbai. Nuo prancūzų kalbos skiriasi atviro tembro balsiais, prieškirtiniu e, dvibalsiais ai, oi, ou, ue, išlaikytais nekirčiuotais galūniniais balsiais, dėl kurių yra kirčiuojamas ir priešpaskutinis skiemuo, savotišku frazės ritmu. Provansalų kalba fleksinė, turinti ryškių analitinių bruožų. Veiksmažodis pasižymi gausia fleksijų sistema, dėl kurios priešveiksmažodiniai įvardžiai gali būti ir nevartojami. Neturi linksnių (senojoje provansalų kalboje buvo 2 linksniai).
herojinės poemos Gerardo Rusijoniečio giesmė (La Chanson de Girart de Roussillon 1450) rankraščio puslapis
11 a. susiformavo literatūrinė provansalų kalba; raštas lotynų kalbos pagrindu. Seniausi rašytiniai paminklai iš 10 amžiaus. Provansalų kalba kurta trubadūrų poezija (pirmasis trubadūras Guilhèmas de Peitieus, 11–12 a.). Iki 16 a. buvo vartojama kaip oficiali administracijos, dalykinių reikalų kalba. Nuo 13 a. Provansui prisijungus prie Prancūzijos provansalų kalba ėmė nykti ir pamažu prancūzų kalbos buvo išstumta iš aktyvios vartosenos. 21 a. pr. daugiausia vartojama buityje, dažniausiai kaimuose, t. p. kuriama literatūra, vartojama žiniasklaidoje, ja kalbama per radiją ir televiziją, dėstoma Provanso mokyklose. Nuo 1982 Prancūzija oficialiai pradėjo rūpintis provansalų kalba, jai suteiktas specialus vietinės kalbos statusas.
85