providencialzmas (lot. providentia – apvaizda, numatymas), religinė filosofinė koncepcija, teigianti, kad žmonijos istoriją, visuomenės ir individų likimą lemia Dievo valia. Pagal šią koncepciją, viskas įvyksta dėl didesnio gėrio, Dievo sumanymai nepaklūsta žmogaus valiai ir protui. Providencializmas būdingas pasaulinėms religijoms (ypač krikščionybei ir islamui), kai kurioms metafizikos kryptims. Providencializmas, kaip fatalistinė koncepcija (fatalizmas), yra nenuoseklus: greta Dievo visagalybės pripažįsta laisvą žmonių valią.
Providencializmas ypač ryškiai atsispindi ankstyvųjų vidurinių amžių istoriografijoje. Pasaulio istoriją laikyti Biblijos šventosios istorijos dalimi pirmieji pradėjo Bažnyčios tėvai šv. Jeronimas ir Eusebijas Cezarėjietis. Šis požiūris išsamiau pagrįstas šv. Augustino raštuose, pirmiausia veikale Apie Dievo valstybę (De civitate Dei). Šv. Augustinas teigė, kad istorija plėtojasi pagal Dievo planą, jos galutinis tikslas yra Naujajame Testamente išdėstytų vertybių įsigalėjimas, kuris reikštų Dievo karalystės sukūrimą. Šv. Augustinas suskirstė istoriją į du etapus: nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus ir po Kristaus. Istoriją kaip Dievo veikimą per žmones vertino Jonas Malalas (apie 491–578), Jonas Zonaras (12 a.) ir kiti, t. p. Bizantijos kronikininkai, Vakarų Europoje – Otonas Freizingietis (12 a.). Pasak jų, istorija vertinga tiek, kiek ji atspindi krikščioniškas pranašystes ir Dievo ženklus, jų pažinimas leidžia paaiškinti dabartį ir nuspėti ateitį. Providencialistai skirtingai matė istorijos galutinį tikslą, todėl ir įvykius šio tikslo požiūriu vertino kiekvienas savaip. Jų raštai išsiskiria optimizmu. Naujaisiais laikais remdamasis providencialistiniu metodu prancūzų teologas J. B. Bossuet (1627–1704) tyrė istoriją ir apmąstė šalies politinę santvarką, providencializmas buvo J. de Maistre’o, K. von Schlegelio idealistinių koncepcijų pagrindas. Providencialistinis požiūris reiškėsi ir 19–20 a. istoriosofijoje (J. Maritainas, R. Niebuhras ir kiti).