prozà (lot. prosa), literatūrologijos terminas, sudarantis opozicinę porą su poezija. Proza paprastai įvardijama tai, kas nėra poezija – visa neeiliuota grožinė literatūra. Neeiliuota (prozine) kalba t. p. rašoma ir mokslinė, teologinė, buitinė ir kita negrožinė literatūra.
Ilgą laiką grožinė literatūra buvo rašoma tik eilėmis. Prozos sąvoka atsirado žymiai vėliau už poezijos – kai suvokta šnekamosios kalbos meninė vertė ir proza įgijo grožinės literatūros statusą (iki apie 18 amžiaus grožine literatūra vadinta tik poezija). Prozos reikšmė literatūroje išaugo 16–18 a. kartu su naujais ar vyraujančiais epo žanrais –novele, apysaka, apsakymu, apybraiža,romanu. Jų kilmei ir vėlesnei raidai įtakos turėjo folkloro sakytiniai pasakojimai ir ankstesnė antikos bei viduramžių negrožinė literatūra (filosofiniai ir moksliniai traktatai, žymių žmonių biografijos, istorinės kronikos, religiniai veikalai).
Grožiniame kūrinyje prozos kalba yra apdorota pagal istoriškai kintančius estetinės nuovokos principus. Ryškiau individualizuota proza siejasi su stiliaus sąvoka. Esama ir bendresnio prozos tipologizavimo, kurį lemia santykis su literatūros rūšimis. Epinis, kartais netgi buitinis (prozinis), gyvenimas gali būti perteikiamas eilėmis (pvz., Homero ar K. Donelaičio poemos); tokia epinė poezija priartėja prie prozos. Naujaisiais amžiais, be iki tol tik eilėmis rašytų dramų, atsirado ir dramų proza. Moderni, ritmiškai neorganizuota poezija (laisvosios eilės) supanašėjo su proza, pakylėta proza artinama prie poezijos (baltosios eilės). Pvz., kai kurių A. Biliūno (1905–1970), K. Borutos, V. Krėvės prozos kūrinių kalba perėmė lyrikos savybes, todėl išsiskiria melodingumu, ritmiškumu, pakartojimais, išskaičiavimais, laipsniavimu ar netikėtais peršokimais, asociacijų, sąskambių žaismu, intencija kurti ne tiek vaizdą, kiek perteikti emociją, nuotaiką, būseną. Artima prozai vadinamoji poezija proza (eilėraštis proza), pvz., Ch. Baudelaire’o eilėraščių rinkinys Maži eilėraščiai proza (Petits poèmes en prose 1869), A. Rimbaud rinkinys Nušvitimai (Illuminations, parašyta 1872–74).
Dažniausiai prozos tekstuose siekiama atitikmens su realybe, todėl proza greičiau nei poezija gali reaguoti į tikrovės pokyčius, atspindėti kasdienį gyvenimą, perteikti visuomenės nuotaiką. Poezijai būdinga emocinis ar filosofinis apibendrinimas, prozai – vaizdingas pasakojimas, gyvenimiškos patirties perteikimas, konstatavimas. Poezijos apibendrinimas labiau asmeninis, orientuotas į individą, prozos – visuotinis, orientuotas į kolektyvą. Prozoje, kitaip nei poezijoje, atskiras žodis nėra toks svarbus, čia svarbi žodžių visuma.
L: V. Zaborskaitė Literatūros mokslo įvadas Vilnius 1982; Literatūros teorijos apybraiža Vilnius 1982.
389