prozeltas (gr. prosēlytos – ateivis, atėjūnas), religijose – asmuo, perėjęs į kitą tikybą. Septuagintoje prozelitais (hebrajų kalba – ger) vadinami nežydai, apsigyvenę Izraelio žemėje; Iš 22, 21; 23, 9; Sk 15, 15 minima, kad jie buvo ginami Įstatymo. Vėliau prozelitais vadinti asmenys, perėję į žydų tikėjimą. Teisumo, arba Sandoros, prozelitas po apipjaustymo ir visiško visų judaizmo apeigų pripažinimo būdavo priimamas kaip visateisis žydų bendruomenės narys, o jo palikuonys visateisiais žydais buvo laikomi nuo trečiosios kartos. Vartų prozelitas laikėsi judaizmo apeigų ir papročių, bet nebuvo apipjaustyti, jie nebuvo laikomi tikraisiais žydų bendruomenės nariais, jų dalyvavimui sinagogos apeigose ir religinėse šventėse buvo taikomi įvairūs apribojimai. Dievo garbintojai, arba dievobaimingieji, prozelitai buvo priėmę judaizmą ir jo etiką, bet laikėsi savo religinių apeigų.
NT prozelitais vadinami priėmusieji Evangeliją. 1 a. prozelitizmas turėjo daug įtakos krikščionybės sklaidai.