prozelitzmas, judaizme – pastangos patraukti kitus į savo tikybą. Tarp visų tautų Izraelio tauta užėmė ypatingą padėtį (Įst 7, 6–8; 14, 2; 32, 9), nes privalėjo būti ištikima jai pavestai misijai (Kun 11, 44; 19, 2. 37; 20, 7; Įst 28, 9; Iz 59, 21) ir elgtis pagal įstatymą (Am 3, 2). Iš čia kilo idėja, kad visas Izraelis yra pašauktas būti pranašų tauta ir privalo perteikti visoms tautoms Dievo valią (Iz 42, 6–8). Žydų, kaip išrinktosios tautos, pašaukimas tapo skelbti visai žmonijai vieną Dievą ir Viešpatį (Ps 9, 12; 1 Met 16, 24). Šis pašaukimas išreiškia biblinę universalizmo kryptį. Tai atsispindi kasdieninėje maldoje: Pridera mums (hebrajų kalba – Alejnu) garbinti visatos Viešpatį. Visi, visi jie priims tavo valdžios jungą ir tu juos valdysi. Po Babilonijos tremties į judaizmą pradėjus priimti prozelitus, žydų tauta gerokai padidėjo. Apie prozelitizmo plėtrą sprendžiama iš žydų literatūros šaltinių, žydų ir graikų kapų užrašų. Helenistiniu laikotarpiu išryškėjo naujų prozelitizmo tendencijų. Diasporoje gyvenantys ir kalbėdami graikų kalba žydai aktyviai skleidė tikėjimą į vieną Dievą, buvo pabrėžiamas žydų tautos išskirtinumas, gautas per pašaukimą būti Dievo tauta. Žydų istorikas Juozapas Flavijus mini, kad daugelyje graikų miestų buvo priimamos žydų religinės tradicijos.
2693